BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tęsint pažadus.

Būna dienų, akimirkų, kai atrodo, kad pasaulis per mažas. Per mažas sutalpinti jausmą, kurį tą akimirką išgyveni. Džiaugsmą, sumišusį su liūdesiu, ilgesiu, tuštuma.
Kodėl tada džiaugsmą? Nes jei jauti, reiškia, esi gyvas. Savo gyvybėje talpinantis tai, ką praradai, tuos, kuriuos praradai, ir tuos, kuriuos įskaudinai. Tuos, kurie įskaudino tave. Paleisti. Turėtum nusišypsoti ir pasakyti ačiū. Už visas patirtis, kurias tau teko laimė išgyventi. Už visas pamokas, kurias tau teko patirti. Pasakyti ačiū kiekvienam, kuris vertė tave šypsotis, dar labiau, kiekvienam, kuris vertė verkti. Begalinis ratas: skaudina tave, tada skaudini tu. Žadi gražius dalykus ir gražią ateitį. Vėliau, tokia pat ateitis yra žadama kažkam kitam. Ar gali pykti? Norėčiau sakyti, kad ne. Negali, nes gal tą akimirką tie žodžiai buvo tiesa. Gal tą akimirką, tais žodžiais kažkas tikėjo. Tikėjai ir tu. Kažkas juk nekaltas, kad akimirka praėjo. Kažkas kitas irgi nekaltas. Kad dabar tiki tuo, kas tau jau yra melas. Ir ar gali tu () griauti svetimą laimę, įrodinėdamas, kad po akimirkos jie vėl bus netiesa.
Negali. Gali džiaugtis, kad tai buvo. Kad tada buvo gera. Ir vistik gali pykti. Pykti už tai, kad viskas, kas buvo, nebėra tiesa. Už tai, kad skauda. Pykti už tai, kad jautiesi vienišas ir niekam nereikalingas. Už tai, kad esi paliktas pats su savimi gyventi. Kiekvieną akimirką. Tada, kai nutyla šurmulys ir aplinkinių džiaugsmas, kai uždarai duris ir lieki vienas. Kai žiūri į veidrodį ir nematai nieko šviesaus. Gali pykti ir net būsi teisus. Bet ar nuo to bus geriau? Bent kažkam? Tau?
Nebus. Nebus geriau ir jei kiekvieną kartą dairysies atgal. Bandysi rasti akimirką, kai viskas pradėjo griūti. Bandysi rasti atsakymą, kodėl? Sunku. Nes pažįstama. Nes vis dar atsimeni, kaip buvo gera. Prisiminimuose vis dar gera.
Bet tai tėra prisiminimai. Jie šildo tik akimirkai, kartu anglimis paversdami vos pradėjusią kūrentis gyvybės ugnelę. Negyveni, kol laikaisi prisiminimų, nematai, kol žiūri atgal.
Žiūrėt į priekį baisu? O kas sakė, kad bus lengva. Baisu, kad tai buvo laimės šansas, kurio neišnaudojai? O kito gali ir nebūti. Bet čia, kaip su loterijos bilietu. Žiauri statistika teigia, kad tikimybė loterijoje laimėti milijoną yra mažesnė, nei tikimybė mirti, einant pirkti loterijos bilieto. Ar verta tada jį pirkti ir tikėtis likimo dovanos? Statistiškai ne.
Ne tik statistiškai. Su laime turėtų būti tas pats. Tikimybė, kad laimė ateis savaime yra žymiai mažesnė už tikimybę, kad jausies laimingas, pats savo laimę kurdamas. Ar šios laimės vienodos? Žinoma ne. Nes pirmosios tiesiog nėra. Niekas nedalina laimės. Arba toks jautiesi, arba ne. Arba stengiesi kurti savo laimę, arba ne.
Ir laimės jausmas nėra nesibaigiantis ir pilnutinis - vieną kartą “atėjo” ir amžinai jausies laimingas. Ne. Kiekvienoj laimėj yra liūdesio, abejonės, ilgesio, gailesčio. Kiekvienam tobulam gyvenime yra ašarų. Tik mes jų nematom. Nes jos lieka už uždarų durų, kaip ir manosios ašaros lieka už manųjų.

Reikėtų pasakyti ačiū sau, už tai, kad pasaulis per mažas talpinti jausmą. Už tai, kad jo turi tiek daug. Už tai, kad tiek daug patyrei. Ir vis dar randi jėgų atidaryti duris, išeiti už jų ir pradėti naują dieną. Už tai, kad sugebi įvertinti, ką turėjai.
Pasakysi ačiū sau, kai sugebėsi paleisti. Kai vietoj atsiminimų ar bėgimo į juos rinksies dabartį. Tik be pastangų ir tai neateis. Žingsnelis po žingsnelio. Diena po dienos. Negalvoti, neprisiminti. Nesiilgėti. Gal čia gali padėti operantinis sąlygojimas ir už kiekvieną nuvytą mintį duok sau po saldainį? Gal. O gal geriau ne saldainį, o mintį, kad didžiuojies savim. Kad šalia esantys žmonės, draugai, irgi tavimi didžiuojasi?
Būna dienų, kai pasaulis per mažas. Bet tai puiki vieta pradėti. Dabar puiki akimirka pradėti rūpintis savimi ir savo laimės jausmu. Kuriam nereikia trumpalaikių žodžių, nereikia neišpldomų pažadų. Jam reikia tikėjimo.

Tikiu.
Didžiuojuos savimi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą