BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

54.686111°, 25.3°

Ramybė. Po kojom vakarėjantis miestas.
Bedievių vieta. Girdėjusi neapsakomą galybę keiksmų, vidinių kovų, grąsinimų. Meilės prisipažinimų.
Bet šiandien čia tuščia.
Belapiai medžiai puikiai dera prie šio melancholiško paveikslo. Lyg norėtų, nuo ko nors apsaugoti. Arba ką nors pasakyti.
Perspėti, kad ateina žiema ir laikas slėptis! Laikas kelt sparnus ir skristi! Į petus. Į šilumą.
O gal jie sako “Brangink akimirką, kol ji yra. Saugok šviesą. Paskutinį lapą, kol jo dar nepametei. Būk!”
Su stogais ir mirksinčiais šviesoforais, su lekiančiom mašinom ir bėgančiais pakeleiviais! Neleisk šalčiui įsibrauti ir sukaustyti to, ką turi. Net tik žiemai!” Tik?
Praeivis, skubantis savo gyvenimu. Juokas apačioje. Antys. Jos niekur neišskris. Šis miesas jų neatiduos. Jis neatiduos ir Tavęs.
Nieko nėra gražiau už šią akimirką. Nes nieko daugiau nėra.

Kažkur toli, pasiklydęs tarp pilkų kolonų, ką tik pabėgęs iš Dictionnaire Infernal, tvarkingai sudėliojusio velnių taksonomiją mirksi Mamonas. Kažkur toli jo batai akimirkai yra visas jo pasaulis.

Šią akimirką čia kvepia Renesansu, nosį užgniaužia nedylantis didikų kvepalų kvapas. Karietų dardėjimas akmeninėm trinkelėm užgula ausis.
Lyg tų šimtmečių nebūtų buvę.

Bet šiandien čia tuščia. Kaip ir kiekvieną vakarą, kol į jį neįsikūnija vasara ir pilnos žmonių viltys. Kol vėl girdėti pažadai, keiksmai ir prisipažinimai.
Bet šiandien čia esu aš. Reiškia tuščia pasidarė kažkur kitur.

O rytoj?
Viskas priklauso nuo mūsų.

Dangus man nerūpi, o pragaro nebijau.
Laikas leistis.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą