BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Egzistencinis laiptelis.

Ateina karts nuo karto toks metas, kai reikia sustoti ir apsižvalgyti, įvertinti tai, ką turi, ką darai, apie ką svajoji ir ko netenki. Tai galima pavadinti egzistencine krize, o galima tiesiog laiku sau.

Dabar ir aš stoviu ant tokio egzistencinio laiptelio. Prieš akis daug daug naujo, nežinomo, baisaus, bet įkvepiančio ir traukiančio, už nugaros - įveikto, nugalėto, paaukoto, atrasto. Bet klausimas kas iš viso to, nepaliauja suktis mano galvoje. Gal ir nieko, o gal ir viskas. Tai, kas aš esu, yra visų tų peržengtų laiptelių rezultatas, visų įveiktų baimių, išmoktų pamokų, atrastų, prarastų ar bepasimetančių žmonių, išsipildžiusių, besipildančių ar išpildytų svajonių rezultatas. Nesigailiu nieko, nei vienos akimirkos, nei vieno veiksmo, nei vienos klaidos. Nes tik iš savų moku mokytis, tik nudegusi pirštus suprantu, kad neverta bandyti glostyti ugnies, tik pargriuvus suprantu, kad manosios rankos niekad neprilygs sparnams. Bet tai paskatina ieškoti kitokio būdo pakilti, kitokios išeities ar įėjimo.

Bet visgi, kokia visko prasmė? Aukoti rytus, dienas, vakarus, naktis darbui, kurio rezultato didžioji dauguma net nepamatys? Keltis ryte ir visais atrastais ir neatrastais būdais bandyti paslėpti pajuodusius paakius, o visiems besidomintiems žmonėms vis tiek sakyti, kad laikausi puikiai? Bet juk aš ir laikausi puikiai! Ir tai visai nėra savęs įtikinėjimas.

Sakot, man reikia atostogų? Sakot, kad per mažai laiko skiriu sau ir savęs nemyliu? Bet juk myliu, tik va taip. Nes kitaip nemoku. Ir visai nesu aš mašina, visai nesu aš gailesčio vertas žmogus, nes pati pasirinkau tokį kelią, pati noriu taip gyventi. Ir taip gyvenu. Tausoti save, daryti tik tam tikrą dalį, kitą atidedant rytojui, eiti koja už kojos, kaskart rinktis miegą, o ne ką nors smagesnio ar naudingesnio, tiksliai žinoti, koks bus mano rytojus ir dar 6 dienos po jo - aš taip nenoriu. Tiesiog nenoriu. Turbūt niekada ir nenorėjau. Todėl ir esu, kur esu.

Tada, daug daug laiptelių anksčiau, tegalėjau svajoti apie tokią kasdienybę, gyventi knygų herojų gyvenimus paslapčia tikintis, kad manasis kada nors irgi bus panašus, kad manoji gyvenimo istorija bus įdomi, spalvinga, keista, kad galėsiu sau pačiai prisipažinti, kad gyvenu taip, kaip noriu, kad myliu save, myliu kitus ir su džiaugsmu pasitinku kiekvieną dieną. Dabar aš galiu tai sau pasakyti.

Na gerai, gal aš ir ne visai su džiaugsmu kas rytą pabundu, svajodama apie dar kelias akimirkas miego, bet tai tik kelios sekundės ar minutės, tai tik trumpas vidinis įnoringumas. Aš noriu keltis rytais, noriu važiuoti į paskaitas, noriu jose būti. Noriu leistis į savajį rūsį ar  daryti Observatorijos kiemelio duris, noriu skubėti, bėgti, nespėti. Noriu gerti vyną vakarais, klaidžioti senamiesčio gatvelėmis, žinant, kad laukia krūva darbų, bet niekur neskubėti, noriu žiūrėti į žmonių akis, matyti jas kaskart vis kitokias, noriu krėsti nesąmones, daryti neapgalvotus žingsnius ar tiesiog šokti, grojant nesvarbu kokiai muzikai. Noriu nepaliaujamai skambančio telefono ir nesibaigiančių laiškų, noriu klausimų, į kuriuos galiu duoti atsakymus, ir klausimų, į kuriuos negaliu, - kad nestovėčiau vietoj, kad mokyčiaus ir augčiau. Noriu žmonių, kurie pasitinka mane su šypsena, noriu net tokių, kurie žino, kas esu aš, nors pati niekaip negaliu atsiminti iš kur. Kartais noriu ir bambėti, kaip man viskas nepatinka ar kaip viskas negerai - gal tik tam, kad atkreipčiau į save dėmesį arba kas nors ateitų ir pasakytų, kad ne viskas taip blogai. Ant vienos sienos kaba raštelis su žodžiais: kartasi mes statome sienas ne tam, kad atsiribotume, o tam, kad pasižiūrėtume, kam rūpi tas sienas nugriauti. Va ir aš kartasi noriu pasistatyti sieną. Bet tik trumpam. Kad kas nors ją nugriautų.

Ir viso to aš ne tik noriu. Visą tai aš darau, taip aš gyvenu. Ir dar visaip kitaip įdomiai, skubančiai, jaukiai, kartais kiek bauginančiai, bet šviesiai. Mano gyvenime visada yra šviesos, aš gal tik ne visada sugebu ją pamatyti. Bet aš mokausi.

Yra dar tiek daug dalykų, kuriuos noriu išmokti. Todėl ir lipsiu ant dar vieno laiptelio, kaip tai dabar beatrodytų baisu. Ant dar daug daug laiptelių. Į viršų. Tik į viršų. Į savąjį Everestą.

Lyg gelbstim viens kitą mylėdamies -

ant kranto bedugnės mane sulaikai…

Gatvės šviesų staiga išryškinti sėdamės, -

ir prieš mūsų akis skiriasi baisūs laikai.

(M.M)

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Egzistencinis laiptelis.”

  1.   evolvente rašo:

    Man labai gaila, kad aš tik dabar tai pamačiau.
    Atsiprašau.

    Bet viskas vyksta ir aš nuoširdžiai tuo džiaugiuosi.

  2.   Roma rašo:

    Neatsiprašinėk, juk tu buvai šalia. Kaip niekas kitas. Labai labai.
    O be to, juk viskas į gerą, ar ne? ;)

Rašyk komentarą