BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie nu(si)vylimus arba ką reiškia būti sau „enough“

Mes visi kažko tikimės - nuolat. Kai esam maži, tikimės dovanų po egle (jų tikimės net tada, kai namie nebepuošiame eglės - nes esame per dideli). Tikimės, kad draugai, kuriuos turim, bus su mumis visada. Tikimės, kad kai užaugsime, būsime sėkmingi. Ir laimingi. Nes suaugę neturi problemų, tik galimybes! Mes tikimės, kad esame mylimi, tikimės, kad tėvai mumis didžiuojasi. Tikimės, kad jų nenuvilsime.

Bet nuviliame - tai neišvengiama. Nuostabu, jei jie vis tiek mumis didžiuojasi. Ne tik nepaisant to, kad juos nuviliame, o gal kaip tik už tai - kad ieškome, kad klystame ir mokomės. Kad jie išauklėjo mus drąsiais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.

Nuvilti tėvus gal net nėra tik neišvengiama - gal tai yra reikalinga? Jie irgi turi lūkesčių mums - perkeltų iš savo pačių istorijos, suformuotų visuomenės. Jie turėjo lūkesčių mums dar tada, kai mūsų net nebuvo. Susipažinę su mumis jie kartais pamiršta pakeisti savo lūkesčius, priderinti juos prie mūsų. Tada mes pradedame gyventi jų nenugyventą gyvenimą, siekiame jų nepasiektų svajonių. O kur gi mes? Gal geriau nuvilti tėvus, nei nuvilti save?

Liūdna, bet nuvilti save mes bijome mažiausiai - gal net rečiausiai apie tai galvojame. Nes aplinkiniai - tėvai, mokytojai, kursiokai, draugai, kolegos, viršininkai - gali aktyviai parodyti, kad nuvylėme juos. Jie gali supykti, atleisti, palikti, išeiti. Nuo savęs išeiti mes negalime, negalime savęs atleisti. Todėl nuolat renkamės nenuvilti kitų, net nepagalvodami, ar iš tikrųjų nenuviliame savęs. Ir vienintelis jausmas, kuris mums lieka - pyktis. Ant tėvų, mokytojų, viršininko, bet baisiausias iš visų yra pyktis ant savęs. Jis beveik nematomas, beveik neatpažįstamas, nes nuolat perkeliamas ant kitų. Bet toks kenksmingas. Jei jo nepastebi, jei jo nepripažįsti, jis kiekvieną dieną vis labiau šaknijasi viduje - po truputi, tol, kol nebegali žiūrėti į save veidrodyje, kol pradedi neberasti jėgų ryte atsikelti iš lovos. Kol jis sugraužia viską, ką gali vadinti savimi. Nes lieki toks, kokio tavęs nori kiti - be jų net nebežinai, ko nori pats.

Nuvilti kitus - reiškia supažindinti juos su savimi - su tuo, kas esme, su tuo, ko norime. Nuvilti kitus, reiškia kovoti už save, už savo įsitikinimus, norus, idėjas. O gal net nebūtinai nuvilti - šio susipažinimo rezultatas gali būti sustiprėjęs ryšys, dar nuoširdesnis ir atviresnis santykis. Niekada nežinai. Ir tai yra rizika, kurią prisiimti irgi reikia drąsos.

Ir už tai reikia didžiuotis - už drąsą! Ne už atlyginimo dydį, sąskaita banke ar butą. Vaikais, draugais, pažįstamais reikia didžiuotis už drąsą būti savimi, už savo kelio paiešką (nesvarbu, sėkmingą ar ne), už tai, kad šiame egzistenciškai sudėtingame pasaulyje jie nesustoja, nepasiduoda. Už tai, kad ieško pagalbos, už tai, kad pripažįsta savo trūkumus. Už tai, kad nepabėga. Už tai, kad kasdien prisiima riziką.
Bet labiausiai reikia didžiuotis ne kitais, o savimi. Sėkmėj ir nesėkmėj. Džiaugsme ir liūdesy. Vykusiuose ir nevykusiuose pasimatymuose, pasiektuose ir nepasiektuose rezultatuose. Ne užgožiant kitus, neiškeliant savęs virš kitų, net nelyginant savęs su kitais. Einant savo keliu. Su kitais, ne dėl kitų. Didžiuotis.
Norėti daugiau ir geriau yra sveikintina. Bet labai vargina. Neleidžia pasidžiaugti jau pasiektu, neleidžia būti šiandien. Čia. Neleidžia sustoti. O sustoti reikia, trumpam, kad atsikvėptum ir turėtum jėgų keliauti toliau. Arba bent jau tam, kad atsakytum į klausimą: „ar tai tikrai mano kelias?” arba „kam man to reikia?”.

Gaila, kad lietuvių kalboje „being enough” taip gerai neskamba. Šie du žodžiai labai gerai įprasminą buvimą su savimi, meilę sau, pasididžiavimo jausmą. Būti sau pakankamu. Nereikalauti iš savęs per daug. Palaikyti save, žinant, kad padarei geriausią, ką galėjai. Arba padarei ne viską ir priimti tai. Kitą kartą pasistengiant labiau. Ne kalti kaskart save prie kryžiaus tikintis, kad kažkas pagailės. Kodėl kažkas turi pagailėti? Aš ir pati galiu tai padaryti, nuraminti save. Suteikti sau vilties. Būti sau „enough” šiandienai. Nes žinau, kad rytoj galėsiu būti daugiau. Arba poryt. Tada, kai būsiu pasiruošus.
Ir už tai savim didžiuotis.

Nenusivilti kitais, kad jie daro ne taip, kaip aš noriu. Bet pasinaudoti proga su jais susipažinti.

Būkime vieni kitiems “enough”.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą