BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dėlionė su brangakmeniais

Sesija - puikus metas kasdienių ir egzistencinių klausimų gvildenimui, savianalizėms, senų dienoraščių skaitymams, nuotraukų peržiūrėjimams ir atsakymų paieškoms. Klausimai gali būti patys įvairiausi: nuo to, kaip gyvenu ir kaip norėčiau gyventi, ar kelias, kurį pasirinkau veda būtent ten, kur aš noriu… O kur aš noriu?

Nežinau. Kažkam atsakymai ateina sapnuose, o mane kankina nemiga. Atsakymų aš ieškau dedukciniu metodu, bandydama išvesti, jungti, apibendrinti. Pasiseka ne visada. Dažniausiai tokie pamąstymai tik sukelia dar daugiau klausimų. Paskutinysis klausimas, prie kurio atvedė mano atsakymų paieškos, - o kas aš esu?  [Giliau jau turbūt nėra kur]

Taip taip, aš esu žmogus, su dviem rankom ir dviem kojom, gerai matančiom akim ir girdinčiom ausim, liežuviu, kuris kartais atrodo per ilgas, ir pusantro kilogramo sveriančiom smegenim. Bet jei į klausimą žvelgti fenomenologiškai? Jei atsisakyti visų prielaidų ir pabandyti pamatyti esmę, kas gi aš esu? Levin pasakytų, kad aš esu veidas, už kurio yra dievas ir kurio neįmanoma pažinti. Aš tiesiog esu. Bet o jei aš ne veidas? Jei aš jau seniai kaukė? Kas, jeigu mano archetipinė Persona taip sustiprėjo, kad nebėra skirtumo tarp manęs kaip socialinio vaidmens ir manęs kaip “manęs”?

[Dar nelabai senose nuotraukose į mane žiūrinti mergaitė yra visai kitokia: jos akys pilnos vilties, šviesos ir tikėjimo gražesniu rytojum ir gražia pasakos pabaiga, ji spinduliuoja kažką gražiai naivaus - veidrodyje aš to nebematau, dabar tikrai atrodo, kad mano veidas - tai kaukė. Tokia, kokios visada norėjau: su neslepiamu pasitikėjimu, žinanti, ką daro, kur eina - bet nebe aš. Per daug man kainuoja šitą kaukę nešioti]

Ne, bet juk taip būti negali: aš juk esu aš. Kartais juk vis dar išlenda ta kaprizinga mergaitė ir vidury nakties užsispyrusiai man pareiškia: noriu šokolado! Arba noriu suptis ant sūpynių. Dar! Ji yra, tik kartais bijo pasirodyti [Asmenybės susidvejinimas? Ne, čia tik sesija].

Tai kas gi aš esu? Kol neatsakysiu į šitą klausimą, negalėsiu judėti toliau, nes kaip gi aš galiu žinoti, ko noriu, nežinodama, kas aš? Ir kelią galiu rinktis tik tada, kai žinosiu, kieno akimis žiūriu, ir, ką tikiuosi pamatyti. Kol kas tikiuosi ženklų, iš knygų, konspektų, netyčia nugirstų pokalbių. Prasmių kasdienybei, prasmių keltis ryte ir kažką daryti. Tu sakei, kad beprasmiška. O aš ginčijaus. Ir visada ginčysiuos, net žinodama, kad dažniausiai būni teisus. Nes prasmė yra. Yra prasmė būti. O kuo būti? Šią akimirką manau, kad kiekvieną dieną mes pasirenkam kuo: šypsenos skleidėju ar niūriu debesiu, mažu vaiku ar rimtuoliu, padūkeliu ar filosofu. Aš renkuosi būti savimi: visokia. O ką reiškia būti manimi?

Dar vienas įdomus klausimas. Mano dedukciniai apmąstymai atvedė mane iki minties, kad aš esu didelės dėlionės dalis. Arba aš pati esu nepastovaus dydžio dėlionė, kuri jungiasi į dar didesnę. Kodėl nepastovaus dydžio? [Nes jei naktį leisiu mažai mergaitei valgyt šokoladą, ryte užimsiu daugiau vietos]

Nes aš keičiuosi: kažko atsisakau, kažką randu, kažką pametu. Kažką atrandu iš naujo. Praėjusią savaitę radau savo sparną. Maniau, kad jau praradau, o pasirodo, kad jis tiesiog ramiai laukė akimirkos, kol ir vėl jį surasiu. Radau ašaras, kurios, maniau, kad pasislėpus mergaitei, seniausiai išdžiuvo.

Bet įdomesnis klausimas yra, kodėl aš esu dėlionė? Manau todėl, kad aš negaliu būti pati sau viena - juk tai, ką aš galiu pavadinti savo [savo draugu, savo broliu, savo tėvais, savo studijomis, savo kursiniu, savo kambariu ir savo mėgstamiausiu puodeliu] irgi yra mano dalis. Aš sudaryta iš įvairiausių spalvotų gabalėlių, pačių pačių įvairiausių formų. Tiesa, mano dėlionė dar įdomi tuo, kad tos dalelės keičia savo spalvas, buvimo vietą ir krašto liniją. Vakar buvo vienos formos, o šiandien jau kitos. Su svajonėm dažnai taip atsitinka: vakar maniau, kad gyvenumo centras - šiandien pasirodo, kad visai pakraštys. Arba skardžio kraštas. O rytoj gal vėl taps centru.

Su žmonėm taip kartais irgi atsitinka. Galvojau, kad krištolinis ir labai labai brangus, tad reikia akylai saugot, o pasirodo, kad drumsta plastmasė. O Tu, galvojau, esi iš paprasto stiklo, o pasirodei brangakmeniu. Dabar reiks saugot. Ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad noriu.

[Taigi, įdomiai čia gaunasi - aš galiu būti linksma ir švytinti filosofinė dėlionė?] Ne, ne! Nereikia visko piimti taip tiesmukai. Aš vis dar esu žmogus, su tom pačiom dviem akim, dviem rankom, ir dar vis tiek pat sveriančiom smegenim. Bet kuo būti vidumi aš tikrai galiu pasirinkti. Iš šono juk nesimato, kad aš esu dėlionė, bet aš esu. Taip pat kaip iš šono nesimatys ir filosofo ar didžiojo logiko. Bet iš šono jausis liūdesys, su kuriuo aš ateinu, arba šviesa, kurią atsinešu. Ir šypsena. Jei ji tikra. O savo dėlionę aš saugau viduje [Kažkur tarp plaučių ir skrandžio?] Na kam gi tiek sarkazmo! Prašyčiau pažvelgti filosofiškai - turbūt kažkur tarp prizmės, per kurią labai gražiai lūžta saulės spinduliai, ir apvalios dešimties vonų monetos, korejiečiams įkūnijančios sėkmę, - kažkur ten, kur gydytojai rastų širdį.

Iš tuštumos į aukštumą. Tik taip.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą