BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvenimas kaip cirkas

Gausybė žmonių susirinko į šiandieninį pasirodymą: jie šurmuliavo, rėkavo, kramtė, gėrė, pyko, juokėsi - buvo. Sodrus balsas už scenos pranešė, kad pasirodymas vėluos, nes dar daug kas dar nespėjo sugužėti į salę, o be daugumos juk negalima pradėti - nieko kito ir nereikėjo tikėtis, mes juk visada skubame, bet nuolat vėluojame. Tas pats sodrus balsas prašė mokytojos, pasiimti prie scenos laukiantį vaiką. Antrą kartą. Trečią. Prašė net kitom kalbom. Po penkto karto nebeprašė. Ir vėl nesistebiu - mes juk visada ką nors kur nors pametame: žmones, save, atmintį, kelią. Ir net šaukiami jo nerandame, bet tiek to…

Vaidinimui vis tiek buvo lemta prasidėti. Kaip ir kiekvieną kartą. Nes žiūrovams reikia žaidimų, reikia juoko. Reikia to, kas bent porai valandų atitrauktų jų dėmesį nuo kasdieninių problemų ir leistų pamiršti savo gyvenimus. Deja, ne tokią vietą jie pasirinko: čia kaip niekur kitur daug gyvenimo. Kiekvieno iš mūsų. Tik gražiai įpakuoto ir spindinčio. Jei nenorėsi, ir neatpažinsi, kad kiekvienas į sceną lipantis artistas tęsia vieną ir tą pačią giją - gyvenimo.

- Šiame cirke jūs neišvysite gyvūnų, - praneša tas pats sodrus balsas, visą vaidinimą įkyriai lindęs su savo komentarais ir be perstojo kartodamas “Dėmesio!”, kiekvieno pasirodymo kulminacinėje vietoje, kad tik koks užsisvajojęs žiūrovas nepraleistų to, kas svarbiausia, nes visa kita juk nesvarbu, svarbiausia finalas, ar ne taip? Taigi, šiame cirke nėra gyvūnų, tik jais persirengę žmonės. Ir tenka pripažinti, kad nors ir liūtai, bet jie buvo labai mieli (kažką primena, ar ne?) - taip ir norisi prieiti ir paglostyti. Bet gyvūnų čia nėra, nes tai - žmonių pasaulis.

Besisukančios lėkštutės, neišpasakytas merginų, kurioms iš aštuonioliktos eilės neduotum nė 10 metų, grakštumas ir drąsa, sukant ant savo trapių kojyčių 150 kilogramų puodą su žiūrove viduje (o kaip gi, reikia palaikyti kontaktą su publika), degančias žvakes be baimės laikant veidu, rankom ir kojom, tuo pačiu metu dar sukantis aplinkui ir nusilenkiant žiūrovams - neįmanoma? Bet ar ne tai, dažnas iš mūsų daro kiekvieną dieną? Tai, kas atrodo neįmanoma? Ir tik tam, kad tau kas nors paplotų, kad praskaidrintumėm kam nors dieną?

Grįžtant prie to, kas įmanoma ir kas ne, vienintelis tinkamoj vietoj pasakytas sodraus balso komentaras buvo apie tai, kad šis cirkas garsėja savo neapsakomu grožiu ir katorgišku darbu. Ne vietoj, pagalvojo daug kas, kam gi taip sakyti? Visą grožį pasirodymo sugadino. Bet argi ne taip yra gyvenime? Kiekvienas pasiekimas, kiekvienas naujas laiptelis, dar vienas kamuolys žongliravimui rankose, dar viena sukama lėkštė, kainuoja neapsakomai daug jėgų ir energijos. Bet tik tu pats tai žinai, kitiems parodomas rezultatas - spindintis ir neįtikėtinai lengvas. Bet tu juk žinai, kiek prakaito tai kainavo? Žinai. Deja, tik kad nesugebi įvertinti ir kitų prakaitą, mokantis, augant ir kiekvieną dieną dirbant, nes kitų darbui tu pats tampi žiūrovu, nenorinčiu, kad kas nors gadintų tau pasirodymo smagumą, pasakodamas, kaip tai sunku. Tegu geriau iš šono atrodo lengva. Pats juk nebandysi - turi pakankamai ir savų kasdieninių iššūkių. Kiekvienam savo darbas? Kiekvienam savo rezultatas. Kodėl tik tada naiviai tikiesi, kad ir tavo paties prakaitas bus įvertintas?

Dar vienas sodraus balso išmįslas, kad šis cirkas ne vaikams, nes jų čia niekas nelinksmina, jis yra suaugusiems, kurie įvertins pasirodymų grakštumą ir vertę - ar tikrai? Bet kodėl tada salė buvo pilna vaikų? Nes juos kartu atsitempė tėvai, norėję prisiminti vaikystę, bet nenorintys to pripažinti? Tenka sutikti, kad tėvai tikrai atrodė laimingesni už daugelį ten sėdėjusių vaikų, kuriems žymiai įdomesni buvo jų mirksintys, žybsintys, šviečiantys ir kaip kitaip linksminantys žaislai, ausys, kamuoliai, nei tie žmonės, kažką išdarinėjantys tolimojoje scenoje. Bet ar tikrai šis cirkas ne vaikams?

Manot, kad man nepatiko? Drįsčiau nesutikti - man net labai patiko - visus delnus nusidaužiau plodama ir stovėjau savo aštuoniliktoj eilėj iki tol, kol paskutinis cirko artistas nenulipo nuo scenos, tuo metu, kai kiti žiūrovai, dar net neišbėgus artistams nusilenkti, jau alkūnėmis skynėsi sau kelią prie durų. Nes jie skuba į savo gyvenimą. Juk net tris valandas čia praleido - negerai! Kiek gi visko galėjo atsitikti! Reikia kuo greičiau važiuoti. Paklausti, ką veikė šįvakarą, kai kurie net kelias minutes mąstys ir neprisimins, kad buvo cirke.

O čia tikrai viskas, kaip gyvenime: kartais sėkmė nusisuka nuo tavęs ir cirko artistai pasirodymą rodo kitai žiūrovų pusei, tau atsukdami nugarą. Už nugaros iškarto pasirodo nepasitenkinimas: argi į nugaras mes atėjom žiūrėti? Kartais lėkštutės vis dėlto krenta, kartais nepavyksta sugauti kamuolio, nesvarbu, kad kojomis, kartais viską tenka kartoti iš naujo. Tu nusišypsai, ištiesi nugarą ir bandai dar kartą. Argi ne taip? Tu keiti savo veidus kitiems net nepastebint, o tas pats sodrus balsas vis dar stebisi, kaip įmanoma taip padaryti ir iki šiol vadina tave stebuklinguoju daugiaveidžiu. O tu šypsaisi ir tęsi pasirodymą, nes juk nevalia nuvilti žiūrovų.

Man tikrai patiko, tiesiog žiūrėdama pasirodymą mačiau jame gyvenimą, tik vietoj kasdienio peizažo buvo rampų šviesa, vietoj džinsų ir megztuko - blizgantys triko, vietoj sąžinės balso - sodrus komentatorius. Bet vaidinimas juk tas pats. Ir aktoriai iš esmės tie patys, nesvarbu, kad akys jų šiek tiek siauresnės, o tavajame megztinyje jie nuskęstų.

Čia arena net ne apvali, o kvadratinė (kartais tenka laužyti standartus ir stereotipus). Manasis cirkas kvadratinis.

Gyvenimas kaip cirkas. Ir aš renkuosi būti akrobate, tviskančiam triko, kuri verčiasi kūlversčiais, daro salto ir tuo pat metu taip neįtikėtinai grakščiai suka kinišką popierinį skėtį. Kiekvieną dieną vis iš naujo. Kad nors viename veide pasirodytų šypsena ir pasigirstų kad ir ne garsūs plojimai. Kai užaugsiu būsiu akrobatė!

Šiandieninis cirko pasirodymas baigtas! Iki susitikimo rytoj!

Kai viskas ir vėl prasidės iš pradžių. Sodrus balse, ar rytoj sugebėsim pradėti laiku?

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Gyvenimas kaip cirkas”

  1.   evolvente rašo:

    Man patiko.
    Pritariu daugumai įžvalgų.
    Tik gyvenime pats esi ir cirko artistas, ir žiūrovas, nes niekam kitam tavo gyvenimas nėra toks įdomus, kaip sau pačiam.
    Dažniausiai apie gyvenimą kaip cirką susimąstau žiemą. Kai krinta sniegas, jis man primena blizgius konfeti, kuriais vainikuojamas kokios nors spalvotos lyno akrobatės pasirodymas, užlifuodamas visus pasirodymo defektus.

    Ir dar. Kiekviena scena cirke savyje neša stebuklą.
    Ir kaip tai arti gyvenimo…

    Reziumė: spaudžiu patiko.

  2.   Roma rašo:

    Ačiū!

    Niekas kitas nemato užkulisių, todėl manau, kad mes esam artistai ir kitų pasirodymų žiūrovai. Nors karts nuo karto būtų gerai pamatyti ir savąjį numerį ;)
    Bet juk ir kiekviena diena neša stebuklą, nereikia net ir arenos ;}

Rašyk komentarą