BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvenimas tęsiasi

Globaliai niekas, turbūt, neturi prasmės, nes net jei rasim prasmę Žemei ar žmonijai, Mėnuliui, o tuo labiau Jupiteriui dėl to nebus jokio skirtumo. Tuo labiau kitai galaktikai.

Tai mano pačios citata iš praėjusio įrašo.

Aš nenorėjau būti pati sau pranašu, bet tikslo ir prasmės klausimas kaip niekad skaudžiai atsisuko ir prieš mane pačią. Skaudžiau ir negalėjo. Atrodo, kai jau supratau, koks tikslas yra suprasti ir atrasti, teko ieškoti atsakymo į klausimą, koks tikslas yra netekti. Ir jei, maniau, kad atsakymus žinau - tai nė velnio. Nežinau, koks visko tikslas. Nežinau, koks tikslas keltis iš ryto, kurti, ieškoti, jei vieną dieną (net neaišku, kurią) viskas gali imti ir nutrūkti.

Tik supratau, kad planai ne visada yra geras dalykas. Nuo jų tik skaudžiau. Jis jų turėjo. Tiek, kad užtektų dviženkliam žmonių skaičiui, ir kas iš to? Taip tik sunkiau, suprantant, kad jie liko kažkur erdvėj.

Dabar dar geriau suprantu egzistencialistus, kurių galvos buvo stipresnės už absurdo sieną. Nežinau, kiek stipri mano galva, bet manoji siena - pabaigos neturi.

Ir žinoma, galima keikti kažką aukščiau, galima kaltinti save ar nekaltus pijokėlius pakampy, kad jie planų neturi, o yra. Bet jis planų irgi nebeturi.

O ar jis yra? Yra, tik naujoje vietoje. Kažkam tai yra dangus, kažkam tai - kolektyvinė pasąmonė, kažkam  - po ilgo reinkarnacijos proceso - naujas kūnas. Kur man? Nežinau, bet jau tikrai ne tame žemės kauburėlyje. Kam jis? Kad būtų, ką lankyti? Kad būtų, prie ko prisirišti? Kad būtų, kuo rūpintis? O ne geriau rūpintis tais, kas liko? Nes juk, būkim sąžiningi, Jam nebesvarbu, kokios spalvos gėlės, sąmanos ar kaspinas bus ant to žemės lopinėlio. Bet, atrodo, kad tai tapo svarbiau, už tai, kas liko.

Viskas pasikeitė. Negrįžtamai. Bet, žinot, kame yra tvirčiausia mano absurdo sienos dalis? Tame, kad gyvenimas tęsiasi ir ne tik Mėnuliui ar Jupiteriui nieko nepasikeitė, bet nepasikeitė ir septyniems milijardams žemės gyventojų (nepaisant tos kruopelytės, kur visi liko tuštesni savimi).

Kol kažkas rengiasi gedulą, kažkas perka pirmuosius vystyklus. Kažkas tuokiasi, kažkas skiriasi, kažkur cunamiai, kažkur sprogsta atominės bombos, kažkur sausros, o kažkur didžiausias derlius istorijoje. Bet nuo to niekas nepasikeičia. Gyvenimas tęsiasi, kaip tai bebūtų absurdiška į viską žvelgiant pro gedulo skraistę. Nesvarbu, tikro ar tik vidinio.

Stalinas yra pasakęs, kad vieno žmogaus mirtis yra tragedija, milijono  - tik statistika. Kai pirmą kartą tai išgirdau, buvau apstulbinta taiklumo. Bet dabar manau, kad tai nėra taip. Kiekviena mirtis - tai tik įrašas registrų centre, bažnyčios knygoje ar bet kokioje kitoje vietoje. Ir nesvarbus, ar įrašas vienas, ar milijonas. Tik milijonui prisiminti bus skiriami puslapiai vadovėlyje, valstybinės vėliavos su juodais kaspinais, paminklai ir visuotinis atminimas. O vienai tragedijai kažkas nuolatos degins žvakę.

Paradoksaliausia čia, žinot, kas? Kad milijono palikta tuštuma visiškai prilygsta to vienojo tuštumai.

O gyvenimas vis tiek tęsiasi ir iš principo niekas nepasikeičia. Mums tik duodama dar viena priežastis savęs gailėtis.

Gyvenimas tęsiasi..

P.S. Ačiū. Už tai, kad laikei. Ir laikai. Už tai, kad aš tikrai esu čia. Už tai, kad man tai primeni. Ir ištveri. Nes viena aš ištvėrus nebūčiau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą