BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jaukinantis amžinąjį miestą.

Maža mergaitė dideliam dideliam mieste. Vienam iš savo svajonių. Kažkada ji žiūrėdavo nuotraukas, klausydavosi pasakojimų ir sau kartodavo, kad būtinai būtinai ten nuvažiuos. Kurią nors gražią dieną.

Diena buvo lietinga, kai ji išvažiavo. Bet tai, šiuo atveju, visai nesvarbu.

Nes svajonės pildosi.

Romoj irgi lijo. Truputi. Lietus visiškai atitiko jos nuotaiką.

- Ar neatėjo metas ir vėl nenorėti skėčio? - paklausė toks artimas balsas.

- Ne. Dar ne. Bet jau greitai, jau tuoj - atsakė kažkoks svetimas jos balsas.

Naktis. Miestas, kuriame susijungia dabartis ir praeitis, kur iš griuvėsių kyla nauji namai, kur buvusi didybė pasiima savo duoklę iš šiandienos. Kur amžius stovėjusios kolonos maudosi niekada neblėstančioje šviesoje, o krauju plaukusios gatvės mėgaujasi valančio vandens galia. Kiekvieną naktį. Vėl ir vėl. O ji ėjo, tik vieną naktį nuo sutemos iki aušros, nuo pilnaties iki pirmųjų spindulių, baikščiai pasirodančių už Koliziejaus arkų. Gladiatorių kovų, jėgos, stiprybės vis dar pilno Koliziejaus.

Didingas, kvapą gniaužiantis miestas. Nemiegantis, nesibaigiantis - žvilgsnio neužtenka visai panoramai aprėpti, ką jau šnekėti apie fotoaparato objektyvą. Šįkart nuotraukų nedaug, nes norisi viską išsaugoti atmintyje, nepraleisti nė akimirkos ir Romą matyti ne pro aparato ekraną, o savo gyvom akim.

- Nes tai, ko neatsimeni pats ir neverta įamžinti, - ar ne?

Dieną sūkuriuojantis miestas, kur niekada nesustoja eismas, nenustoja skubėti žmonės, sklandyti keistai verkiantys paukščiai, zvimbti motoroleriai ir neįprastai šaižiai brautis greitosios pagalbos automobiliai, naktį pavirsta ramybės įsikūnijimu, kur niekas netrukdo grožėtis kolonomis, buvusios ir esamos didybės apraiškomis. Kur niekas netrukdo jaukintis miesto. Amžinojo miesto. Vienai nakčiai tapusio jos pačios centru. Atrodo, kad kartojusio jos žingsnius akmeniniu grindiniu viduramžiškomis gatvelėmis. Verkiančio nesibaigiančiais nuostabiais fontanais. Ne, neverkiančio, o besišypsančio ir dovanojančio atgaivą. Grožis, nesibaigiantys dugnu blizgėti norai ir jaukumas, kur atrodo, jam visai ne vieta. Gal ir turi panašumų vienodus vardus nešiojantys.

Miestas tą naktį jai atvėrė neapsakomą grožį - nedaugelis turbūt tokį matė. Nedaugelis turbūt pasiryžo visą naktį sukti ratus apie ištuštėjusį miestą. Kai niekas nebedirba, kai nebėra griežtai apibrėžto laiko ir tikslo. Kai tiek laisvės.Kai nėra galinio taško.

Ji tą naktį mieste atrado nesibaigiantį norą pažinti, mokytis, tobulėti ir šypsotis. Šviesti, kaip šviečia tos arkos ir kolonos. Augti, kaip tie namai ant griuvėsių - nes nėra reikalo griauti visko iki pamatų, geriau statyti. Nepasiduoti.  O svarbiausia - mylėti save.

Ji tą naktį prisijaukino miestą. Gal tik nakčiai, nes ryte miestas ir vėl atrodė nepažįstamas ir keistas - kitaip spalvotas. Nesvarbu kiek ilgam, svarbu, kaip giliai.

Atėjus vakarui ir vėl padvelks grįžusia ramybe. Atėjus nakčiai miestas ir vėl taps jai centru. Jos centru. Dar vienai nakčiai.

Nes visi keliai veda į laimę.

Nes visi keliai veda į laimę.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Jaukinantis amžinąjį miestą.”

  1.   evolvente rašo:

    Roma iš Romos gavo labai vaizdingą ir kūrybišką aprašymą. Žavu.

    “Ji tą naktį mieste atrado nesibaigiantį norą pažinti, mokytis, tobulėti ir šypsotis. Šviesti, kaip šviečia tos arkos ir kolonos. Augti, kaip tie namai ant griuvėsių - nes nėra reikalo griauti visko iki pamatų, geriau statyti. Nepasiduoti. O svarbiausia - mylėti save.”

    O šitai man norisi atskirai išgirti.

Rašyk komentarą