BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Judesys (ežiukams rūke)

Būna dienų, kai viskas krenta iš rankų, kai nerandi senos nuotraukos, kurios taip ieškai. Kai nesinori nieko matyti. Būna dienų, kai norisi pasislėpti. O būna dienų, kai norisi šypsotis, kai smulkmena priverčia kikenti kaip vaikui. Kai nesvarbu, kad bateliai pritrynė, o už lango lyja. Kad vasara baigiasi, o nuotrukos vis dar nerandi. Būna dienų, kai viskas nusispalvina šviesa. Kai net nesvarbu, kodėl taip jautiesi. Atsakymo gali ir nebūti. Arba būti smulkmena. Arba nuojauta kažko šviesaus ir gero, besibeldžiančio į duris. Ir šiandien visai nesvarbu, net jei ta nuojauta pasirodys klaidinga - šiandien šviesu ir gera. Šiandien šypsenos diena!
Žvilgsnis per petį - į save. Kiek daug visko įvyko per keleta metų, kiek daug visko patirta ir išgyventa. Ašarų, liūdesio, netekties. Džiaugsmo, atradimo ir buvimo.
Keista suprasti, kad žmonių, kurie kažkada atrodė amžiams, šiandien su manim nebėra. O yra tie, kurie atrodė laikini pakeliaiviai - vis dar keliauja su manim. Tai, kas atrodė neįmanoma - įveikta, kas atrodė svarbu - ….
Kas atsitiko su svarbu?
Jis transformavosi. Dalis svarbių dalykų tokiais ir liko, dalis nublanko. Dalis išniro iš niekur. Dalis laukia savo laiko. Ir čia visai ne branda, baigtos studijos ir pasikeitę gyvenimo prioritetai - tai natūralus gyvenimo procesas, judesys.
Judėjimas!
Va iš kur džiaugsmas ir šviesa - iš judesio. Iš pokyčio. Didžiausią šviesą kartu atsineša išgyventos akimirkos ir naujų laukimas. Noras išjudinti savo užrūdijusius krumpliaračius ir paleisti save suktis (net jei užtrunka, kol tas garsiai visiems reiškiamas noras pavirsta veiksmu).
Neišlaikysiu visų atsiminimų, nesurinksiu visų savo ir dėl manęs pralietų ašarų ir juoko aidų. Bet galiu viduje saugoti šviesą, tą gerumo ir artumo pojūtį arba nuojautą, arba laukimą. Saugoti tai, kas taps alyva judesiui.
Ne aukoti ar pašvęsti savo kasdienybę ir laimėjimus kažkam. Atiduoti juos dėl kažko. Kas nespėjo, nepadarė, nebėra. Arba ko vis dar nėra. Nedalinti savęs gabalais, atiduodant duoklę praeičiai, o dalį saugant ateičiai. Ne!
Susirinkti. Susirišti gabalus švelniu kaspinu (pageidautina mėlynu) ir žiūrėti į priekį.
Nelaukti už kampo, nesislėpti po stogu, nežiūrėti po kojomis. Nebeieškoti nuotraukos. Užsimerkti ir vėl pajausti. Kumštines pirštines sau ant ausų. Kaip ten. Pamatyti žvilgsnį. Ir nusišypsoti.
Ne todėl, kad nebetrūksta. O todėl, kad dabar net daugiau.

Yra pažadų, kuriuos esu davusi sau ir kitiems. Yra pažadų, kurių nesinori tęsėti.
Bet prievarta čia nepadės. Nei savęs kankinimas. Šiandien jaučiu, kad viskas jau netoli. Už kampo. Net jei ir vėl bandau save apgauti. Šiandien gera diena tikėti gerais dalykais.

Nebeskirstau žmonių į kategorijas “amžinai” ir “trumpam”. Visi mes esam trumpam. Kartu visi esam amžinai. Kas tampa kaspinu, kas šešėliu, kas pamatu arba žiojėjančia žaizda - visi mes liekame su pėdsakais. Įgaubti, apdaužyti, perlipdyti, nuskilę. Ar į gerą?
Nesvarbu, kad nepatikėsit - žinoma, kad į gerą!
Ateičia, judėsiui, nuojautoms.
Šviesai.

…And they’ll stand above you and walk away
That’s right and take a part of you with them…

Leisk. Tegu nešasi. Tau liks daugiau.
https://www.youtube.com/watch?v=vEe7r1alioI

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą