BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kabutėse

Žmogus vis dėlto yra nepakartojama būtybė. Gali jį laužti, kankinti, bandyti atimti iš jo tapatybę, o jis vis tiek gyvens, mylės. Jis vis tiek ras, kaip apeiti sistemą. Gali jį sekti, bandyti skaityti mintis - o jis vis tiek ras, kaip nuo tavęs pabėgti.

Šiandien nuo pat ryto norisi šypsotis! Klausiat kodėl? Drąsiai atsakyčiau nežinau ir… Stop! Iš tiesų žinau, tik mano sąmonei žymiai lengviau tai paslėpti po žodžiu “nežinau”, nes atsivėrusi ji taps pažeidžiama. Aš tapsiu.

Kiek daug dalykų mes nežinome - ne tik kodėl šypsomės ar kodėl šiandien liūdna. Nežinom, ką norim daryti su savo gyvenimu, kokius batus pirkti, kokius dalykus mokytis, ką šiandien valgyti pietums. Dažniausiai mano atsakymo “nežinau” sulaukdavo įvairiai formuluojamas klausimas: “ko nori Tu?” Nes žymiai lengviau yra sakyti “nežinau” ir nusimesti atsakomybę. Žymiai lengviau yra už šio žodžio slėptis, nei pasakyti, ko noriu. Nes juk tada kažkam galiu nepatikti, mano norai gali nesutapti su jo. Taip lengviau - nuolatos taikytis prie kitų, būti “patogiu” žmogumi, kuris nekelia jokių rūpesčių.

Ačiū, kad kažkada man pasakei, kad nori žinoti, kaip jaučiuosi, nori žinoti, ko noriu aš - kad tau tikrai įdomu, ką tau sakau. Tikrąją to vertę suvokiau tik dabar.

Iš kur tas “nežinau”? Taip taip, iš to paties gerumo, apie kurį jau rašiau anksčiau - iš nepasitikėjimo, kad kažkam tikrai įdomu, iš nerealiai interpretuojamos realybės. Mano realybė ilgą laiką buvo tokia - šešėlinė - kad tik niekas nepastebėtų, kad tik niekas nepamatytų, kad tik niekas nepaklaustų. O jei net ir paklaus, visada turėjau pasiruošus savo visraktį - atsakymą “nežinau”. O tokiu būdu nusimetusi bet kokią atsakomybę, pasilikdavau sau pilną teisę vėliau bambėti ir piktintis, kad iš tiesų norėjau ko kito - juk visada patogu rasti, kas kaltas. Nes jei nusprendžiau aš pati, tai ir pykti galiu tik pati ant savęs, o tai vai vai vai, kaip nesmagu! Nors iš tiesų, neieškojau kaltų ir nebandžiau nusimesti atsakomybės, greičiau bijojau rasti atsakymą.

Nežinojau ilgai. Dar ilgiau tuo tenkinausi. Tiksliau ilgai mano žinios buvo išstumtos į pasąmonę. Ne, ne išstumtos, o sąmoningai paslėptos. Laikas laisvintis?

Niekas nevyksta taip greitai. Tačiau laisvėjimo procesas jau įsibėgėjo. Šiandienos pergalė - pirmą kartą sau pripažintas atsakymas. Žinau, kodėl šypsaus! Žinau, ko noriu!

Pagaliau išmokau ištarti žodį “Noriu”. (Išmoksi ir tu!)

Žinau ko noriu dabarčiai, žinau, ko noriu ateičiai. Žinau, kaip noriu, kad atrodytų mano gyvenimas! Šiandien ir rytoj. Gal dar pora metų į priekį. Žinau, kad noriu žmonių! Tų, kuriuos turiu: besišypsančių, pavargusių, dainuojančių, miauksinčių, atrandančių, klystančių, liūdinčių, besigelbėjančių, atsinaujinančių, besikeičiančių, grįžtančių, atvirų, pasitikinčių. Visokių! Noriu savo veiklos ir savo studijų - nes čia man dega akys! Nes čia, per tuos metus, aš išmokau pasitikėti, užaugau, čia aš vis dar atrandu naujų savo spalvų, čia aš vis dar mokausi. Čia aš jau kartais galiu mokyti kitus. Kaip gera jausti, kad galiu kažką atiduoti! Kažkam padėti. Čia aš turiu ateitį. Tokią, kokią ją susikursiu!

Čia yra mano stiprybės laužas, kurio žariją aš nešuosi delne. Ji nedegina, ji šildo! Iš čia yra ta šviesa, kurią karts nuo karto žmonės sako, kad skleidžiu.

Nes šviesa yra! Šiandien labai netikėtai supratau, kad ne tunelio gale šviesos ieškoti reikia! Ne! Šviesos ieškoti reikia savyje! Nes tunelis, juoduma, šviesa jo gale, - tėra iliuzijos, sukurtos mano (pa)sąmonės. Aš negaliu valdyti aplinkos, negaliu jos keisti - reiškia ir šviesa yra ne mano valioje, net jei tunelio gale ji visgi yra. O ta šviesa, kuri yra mano, kuri yra manyje - ji…! Ji negęstanti! Tol, kol aš dar turiu jėgų ją nešti. Todėl galiu ja dalintis, o ne tik rodyti pirštu į tuštumą, kur kito sąmonė šviesos gali ir nepamatyti.

Aš nenusimesiu atsakomybės ir neatiduosiu jos sistemai -  aš žinau, ko noriu. Ir žinau, kad tai pasieksiu.

Žmogus, vis dėlto yra nepakartojama būtybė. Nes išgyvena net tada, kai, atrodo, kad išgyventi neįmanoma. O dar ir šypsosi. Ir kažkokią šviesą matyti gali.

Jei vis dėlto manai, kad šviesos nėra, pakviesk arbatos.

Aš atsinešiu veidrodėlį!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą