BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai sninga mėlynai.

Seniai seniai turėjau knygą, kurios pagrindinė herojė savo laimę matuodavo akmenėliais: kuo daugiau akmenėlių buvo lėkštutėj, o ne šalia jos, tuo ji buvo laimingesnė. Jei aš turėčiau septynis akmenėlius, kuriais galėčiau pamatuoti savo laimę, šiandien lėkštutėj jų būtų 5.

Kodėl 5?

Gal todėl, kad per Kūčias aš išsitraukiau 5 riešutus, o šiandienos rytinis mandarinas turėjo penkis kauliukus. O gal todėl, kad vienas man brangus žmogus gyvena penktam bute. O gal todėl, kad 5 - kito man brangaus žmogaus mėgstamiausias skaičius. O gal todėl, kad mano laikrodis skuba 5 minutėm. Bet tikriausiai todėl, kad laukiu penkis kartus labiau, nei maniau.

Arba todėl, kad vienas akmenėlis reiškia nuostabią dieną, kai nereikia niekur skubėti, kai galiu pabūti su savimi, pamąstyti. Dieną, kai nėra žodžio “reikia”, kai yra tik “noriu”. Dieną, kuri vadinasi šiandien.

Vienas Tau, už tai, kad šis rytas atėjo po stebuklingai gražaus vakaro. Naujųjų metų vakaro. Ir sūpynių, ant kurių supomės net nežinau, kiek laiko. Ir už kakavą. Ir mandarinus. Už pusnį. Ir angelus. Už tą šilumą ir šviesą, kurią skleidi. Už draugystę, stipresnę net už nugaros skausmą! {:

Vienas vilčiai, kad nauji metai bus kitokie: šviesesni, paprastesni, ramesni, bet kartu ir siautulingi. Kitokie.

Vienas už šiandieninį mėlyną sniegą ir batus, kuriems nebaisios pusnys, kuriomis norėjau šiandien eiti. Ir ėjau. Ir visgi, balti batai atrodo gražiau {:

Ir dar vienas už tai, kad yra žmonių, kurie paklausia, kaip laikausi, ir nepatiki standartiškuoju “gerai” arba “puikiai”, kuriems tikrai rūpi, kaip jaučiuosi.

O tie du. Gal todėl, kad liūdna būt po vieną, tegu ir jie būna du. O gal vienas todėl, kad kasdien vis ateina liūdnos mintys, kasdien nors trumpam jaučiuosi bejėgė ir niekam tikus. Todėl, kad šiandien norėčiau pabėgti ten, kur tik mėlynas sniegas. O antras… Todėl, kad man trūksta drąsos tai pakeisti. Todėl kad vis žadu neliūdėti, žinodama, kad meluoju. Ir nieko nedarau. Vis tiek žadu. Vis tik liūdžiu. Vis tiek noriu pabėgti. Vis tiek nieko nedarau.

Tu man sakai, jog liūdna,
O aš sakau, jog taip nėra.
Tu man sakai, kad dūmai,
O aš sakau, jog tai migla.

Tu man sakai, jog melas,
O aš sakau gryna tiesa.
Tu man sakai, toks tavo kelias,
O aš sakau, jog tai kančia.

Tu man sakai, jog mirštam,
O aš sakau, kad dar jaučiu.
Tu man sakai, jog šąla pirštai,
O aš sakau, visai natūralu.

Tu man sakai, jog tylim,
O aš sakau, jog dar rėkiu.

[J.N. Argentum norai, argentum žmogui]

Rėkiu. Tik taip tyliai, kad Tu neišgirstum. Nes labai noriu, bet neurotiškai bijau, kad išgirsi. O Tu net neklausai…

Sniegas šiandien buvo mėlynas. Visai kaip vaikystėj. Ir pusnys vėl buvo iki kelių! Ir aš vėl jomis braidžiau. Sakot, kad mėlyno sniego nebūna? Man būna. Taip pat kaip ir akmenukai, matuojantys laimę.

Pažadu, šiais metais akmenukų bus daugiau.

Ir kitų metų sausio pirmą dieną aš būtinai kiekvienam už juos padėkosiu.

Laimingų naujųjų metų. Tokių, kokie norit, kad jie būtų.

Su praeinančiu liūdėsiu.

Jei tik…

Iš tikrųjų snigtų mėlynai…

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Kai sninga mėlynai.”

  1.   evolvente rašo:

    1. Man patiko tekstas. Visos metaforas labai gražiai apsiveja aplink Tavo išreikštą jausmą ir, rodos, regi mėlynai šviečiančią būtį.
    2. Žinai, it’s Your path and Your way. Todėl pasakysiu tik viena: never loose a sense of wonder. Ir visada gali pas mane ateiti, jei reikės. Ir visada gali paskambinti, nepriklausomai nuo to, ką aš veikiu ir kur esu. Tikiuosi, tą žinai.

  2.   Aistė rašo:

    Roma, iš ties labai gražu, ne viena mintis, ne vienas sakinys toks atpažįstamas. Perskaičiau ir pasijutau gerai. Labai gražu!

  3.   zuviukas rašo:

    O man vėl gera perskaityti tavo tekstą. Jis šiltas, spalvotas ir toks… Net nežinau, kaip čia pasakyti. Gera ir ramu darosi skaitant tavo tekstą. Taip pat ačiū už smegenų vingių gilinimą.

  4.   Roma rašo:

    Ačiū Jums už gražius žodžius! Nuoširdžiai.

Rašyk komentarą