BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kasdienio gyvenimo neurozės.

Ir vėl ruduo. Ir vėl lyja. O aš visai nebenoriu slėpti skėčio - kaip greit viskas keičiasi. Dabar noriu, kad jis saugotų mane. Nuo lietaus. Nuo šalčio. Nuo drebulio. O kas apsaugos mane nuo manęs pačios?

Džiaukis, sako siųsdami signalus mano neuronai, šypsokis, juk turi viską, apie ką gali svajoti.

O ta neapibrėžta, net nesvarbu kokia energija, nepavaldi protui ir sąmonei, tarsi suriša rankas, kad negalėčiau jų išskleisti skrydžiui ir kažkur giliai giliai slepia mano šypseną ir lengvumą.

Neurotiška asmenybė, pasakytų Froidas. Kasdieniška ir neurotiška. Dar ir savyje besikapstanti. Cha! Manai, kad gali sau padėti? Manai, kad rasi atsakymus į klausimus? Atsiprašau, bet negaliu sulaikyti juoko: cha cha cha!

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, kuo toliau į jūrą, tuo daugiau vandens, o kuo giliau į vidų, tuo daugiau trapumo ir klausimų. Ir nei vieno atsakymo. Atsakymo, kuris mane tenkintų.

Kokio atsakymo aš ieškau? Ogi tokio, kuris tiktų klausimui: kodėl taip liūdna, kai viskas gerai, kodėl kaupiasi ašaros, kai sąmoningai suprantu, kad viskas į gerą ir taip tikrai geriau, saugiau ir tikriau? Neurozė. Iš per gero gyvenimo, turbūt. Kai nebeturi prie ko prikibti, kabiniesi už šiaudo, už smulkmenos, už iliuzijos.

Tada buvo iliuzija, kurią tu bandei perkelti į realybę, stumdama nuo savęs klausimus, ten, nors ir neapsakomai šviesu ir gera, buvo baisu ir tamsu, nes nežinojai atsakymo, nes bijojai paklausti. O dabar atsakymą turi, identišką tavajam. Juk ir tu taip jautiesi, tai kodėl? Kodėl ir vėl sukiesi į kamuoliuką, apsikabinusi pagalvę ir kaupi vandenyną akyse, kodėl vėl ir vėl tikrini telefoną? Žinai juk, kad ten nieko nėra. Gyvenk, o ne lauk, kol kažkas leis tau tai daryti.  Eik ir šypsokis, nes kažkam tavęs reikia.

O ko reikia man? Tavęs? Juk turiu. Nesvarbu kaip. Ir Tavęs, netolstančios, o esančios šalia. VIs labiau. Ir dar Tavęs, visada besišypsančios ir pilnos šviesos. Labai labai tavęs, su visada karšta arbata, minkšta sofute ir draugyste, kuriai nesvarbu, kas vyksta aplinkui ir kaip dažnai mes matomės. Tavęs, protingų mūsų pokalbių apie viso ko prasmę, sėkmingas moteris ir kvailų paklausą. Dar Tavęs, rūpestingo ir paprato, tokio, kurį išmokau mylėti. Žinoma Tavęs, visada paklausiančios kaip man sekasi ir motiniškai rūpestingos. Ir kiekvieno, esančio mano gyvenime ir širdyje.

Tik labai baisu, kai jūs visi dinamiškai keičiatės vaidmenimis, vietomis ir prasmėmis. Nebesusigaudau. Nebespėju suprasti. Nebežinau, kokią vietą kiekvienas iš jūsų užimat mano gyvenime. Nebežinau, kokią vietą ir vaidmenį norėčiau jums priskirti. Ir sąmonė man visai nepadeda rasti atsakymų.

Gal reikia paleisti viską plaukti? Tegu laikas parodo kas kaip…

Važiuosiu į Romą, į stebuklingą miestą. Su jumis. O kai kurie liks čia, bet aš grįšiu, gal jau su atsakymais, gal dar be jų, bet žinau, kad noriu jus rasti, noriu. Noriu jus turėti. Ir tave. Nesvarbu kaip.

Tik su ramybe širdy ir mintyse.

Grįšiu. Su dovanom.

Ir šypsena.

Ar lauksi?

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Kasdienio gyvenimo neurozės.”

  1.   zuviukas rašo:

    Kaip tu taip sugebi? Visiškai pasislepi po kauke. Tą veidą, tą veidą su plačia šypsena, tu nešioji kaip kaukę… Bet išties ramiau, kai žinau, kad tu - žmogus. Žmogus, kuriam rūpi kiti. Ačiū ir už šį tekstą.

  2.   Roma rašo:

    Aš savo šypsenos tikrai nenešioju kaip kaukės, ir nebandau po ja slėptis. Aš tiesiog tokia esu ir tikrai gali neabejoti, kad aš žmogus ;) Su savo užplaukiančiu liūdesiu. Ir dar tikiu, kad kaip sunku bebūtų, jei šypsausi, palengvėja ir pati ja užsikrečiu :} Todėl ir šypsaus, net kai liūdna :}
    Labai džiaugiuos, kad tau patiko :}

Rašyk komentarą