BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Norų pildymo diena. Lyjant.

Ėjau gatve. Lijo. Slėpiaus po skėčiu. Ir kaip beveik kiekvieną kartą galvojau, kaip gera būtų jo neturėti. Ech, tas apdairumas - rytą per radiją juk pranešė, kad galimas lietus. Istorija kartojasi, kaip ir kiekvieną kartą. Kodėl gi tiesiog nepalikau skėčio namie, kaip ir kiekvieną kartą? Bijau sušlapti, sušalti ir susirgti? Gal kiek, bet ne čia turbūt priežastis. O kur gi tada? Priežastis manyje - bijau leisti sau elgtis kitaip - juk normalu išsiskleisti skėtį lyjant. Juokingai turėtų atrodyti, jei eičiau rankoj laikydama skėtį. Lyjant. Labai noriu ir visada mintyse pažadu sau, kad jau kitą kartą tai tikrai leisiu sau palikti skėtį namie. Kitą kartą.

Ne. Kito karto nebus. Dabar, - tariau sau aš ir atidaviau skėtį.

Dabar tik dabar jau ne tada tąkart kaip niekad ir niekados tik dabar (J.M.)

Ir ėjau. O dangus lijo. O aš ėjau. Tiesiog, be tikslo. Šitai jau išmokau sau leisti - vaikštinėti be tikslo, tiesiog ratais. Nes taip norisi. Ėjau. Kaukšėjau gatve - jau seniai, net nebepamenu kada paskutinį kartą kaukšėjimas sklido iš po mano žingsnių. Kompleksas? Galbūt, bet šiandien ir jis liko ilsėtis lentynoj. Nes šiandien tiesiog taip užsimaniau.

Kaukšėjau gatve. Lyjant. Miestas man pasirodė toks įkvepiantis - lyg kažko laukiantis. Kažko naujo, dar nepatirto ir neatrasto. Lyg šiandieninis lietus plautų gatves, namus, stogus ir šaligatvius rytojaus dienai. Lyg šiandieninė apniauktis tėra ramybės mirksnis prieš rytojaus šviesą.

Lijo. Ir aš jaučiausi plaunama to paties lietaus. Prieš rytojų. Atidaviau liūdesį, nuploviau baimę, baloj paskandinau abejones ir paleidau nuo raudonų stogų lašėti nerimą. Pasilikau tik šviesą, atsiminimus ir tai, ko mane išmokei - joks lietus nenuplaus. Pasilikau tvirtumą ir išmoktą pamoką: mylėti reikia ne už kažką, mylėti reikia ne kažkurią dalį, kažkokioje šviesoje ir kažkurios spalvos akis, mylėti reikia viską, nuo pradžios iki galo, bet kokiame pavidale, bet kurią akimirką. Net jei tai kelia baimę ar suteikia skausmą. Ir nereikia užsimerkti ir nematyti tos dalies, kuri atrodo nepriimtina, nereikia vengti to, kas nesuprantama, nes visko iki galo suprasti negalima, o ir nereikia. Štai kas liko. O visa kita paleidau plaukti keliu, kuriuo kažkada ėjom.

Rytoj viskas bus kitaip. Rytoj aš paliksiu skėtį namie, užsidėsiu patogius batelius, na ir kas, kad jie nekaukšės, aš tiesiog norėsiu rytoj juos avėti, ir eisiu tomis pačiomis gatvėmis, nes norėsiu jomis eiti (žinoma, šį kartą aš turbūt turėsiu tikslą ir kaip visada skubėsiu, bet juk kuriomis gatvėmis skubėti pasirenku būtent aš) ir šypsosiuos. Arba liūdėsiu. Nes tiesiog taip norėsiu. O šiandien tegu lyja.

P.S. Ačiū Tau, kad buvai šalia ir paėmei skėtį - vis ne taip kvailai atrodžiau. O gal mes atrodėm dar kvailiau? Nežinau, bet manasis skėtis Tau tiko.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą