BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nusileidimas realybėje

Kartais atrodo, kad viskas taip, lyg skristum virš gegutės lizdo - lyg vienas didelis beprotnamis. Belieka džiaugtis, kad tu (ar kada nors pastebėjote, kaip dažnai, kalbėdami apie save, mes vartojame daugiskaitą, bandydami parodyti, kad ne mes vieni taip darom, arba įvardį “tu”, lyg bandydami atsiriboti, lyg pasakotume ne apie save) esi virš viso šito beprotiško gyvenimo, kad tavo, o dar dažniau tavo kaimyno, realybė yra graži: žmonės yra nuoširdūs ir atviri, linkintys gero, liūdesys ir skausmas sutinkamas tik filmuose ar knygose (na, dar kartais kitų gyvenimuose, bet gal čia todėl, kad jie į viską per daug pesimistiškai žiūri), ruduo yra spalvotas ir įkvepiantis kūrybai, kiekviena diena pilna atradimų ir pakylėjimų, tau puikiai sekasi, tau viskas visada einasi, kaip sviestu patepta -  žodžiu, nėra kuo skųstis. Bet ar tikrai?

Realybė juk dažnai yra kitokia nei mes (aš) ją įsivaizduojame.

O gal ta psichiatriškai-beprotiška realybė yra labiau reali, nei aš galiu įsivaizduoti? Gal ten, kur viskas aptverta aukšta tvora ir daktarai labiau pamišę, nei jų pacientai, viskas yra tikriau, nei kitapus tos pačios tvoros? Gal.

Kartais ta realybė duria savo pranašišku pirštu man tiesiai į kaktą, lyg sakydama: užteks to rožinio pasaulio, perskaitei vieną knygą (na, gal dvi) ir manai, kad žinai, kaip atrodo pasaulis, gyvenimas? Manai, žinai, kas yra skausmas, netektis, nerimas, liūdesys? Manai?!?

Aš nekalbu apie Afrikoje mirštančius vaikus ar radiacinėje zonoje atsidūrusius gyventojus, kurių kančia yra per didelė, kad galėčiau adekvačiai ją suvokti, ir geografiškai per daug tolima, kad galėčiau ją pajusti. Aš šneku apie tą realybę, kuri yra man pašonėje (po kojomis?), kurią aš praeinu kiekvieną dieną, ir apsimetu, kad jos nėra. Nes mano rožinis pasaulis yra žymiai malonesnė vieta gyventi.

Aš apie tą realybę, kuri dažnai verčia iš nuostabos prasižioti ir pilnom netikėjimo akim klausti savęs ar aplinkinių: “Įsivaizduoji… ?!”. Ši nuostaba dažniausiai apie žmones. Ši nuostaba dažniausiai nėra džiaugsminga, bet sukrečianti tiek, kad bent trumpam išlįsčiau iš savo gražaus pasaulio.

Dažnai tokia nuostaba atsiranda ir padarius klaidų. Tada ją tiksliau vadinti ne nuostaba, o savigrauža. “Įsivaizduoji, kaip gi aš taip galėjau?” Žmogus turi predispozicija mokytis ir nekartoti savo klaidų. Bet kodėl gi mūsų (mano) klaidos, kažkam kitam kainuoja skausmą (ne tik dvasinį, bet neretai ir fizinį)? Nes tokia realybė?

A-B-C - viskas paprasta. Ne realybė (A) viskas aplinkui, o mano sąmonės vaisius. Čia nieko nėra objektyvaus, pamatuojamo, lengvai įvertinamo ar nuspėjamo. Čia viskas, ką aš matau, ką suprantu ir kaip jaučiuosi (C), priklauso nuo to, kaip aš viską matau ir kaip jaučiuosi (B). Žodžiu, viskas priklauso nuo mūsų (manęs).

Mano realybė gali būti froidistiškai edipiškai egocentriška, gali būti egzistenciškai sudėtinga arba humanistiškai tyra. Viskas priklauso nuo manęs.

Nemažas procentas žmonių atsiduria psichiatrinėse ligoninėse ne todėl, kad jų būsena jiems trukdo ar yra neadaptyvi, dažnai jie ten atsiduria todėl, kad aplinkiniai (dažniausiai artimiausi žmonės) negali su tokia būsena sugyventi ir prie jos prisitaikyti. Psichiniai ligoniai dažniausiai pavojingi ne sau ir ne sau trukdo gyventi, o aplinkiniams (dažniausiai artimiausiems žmonėms). Ar viskas priklauso nuo jų?

Realybė (jei turėtų kūną) dabar nusišypsotų, ištiestų rankas, kaip neapsakomo svetingumo gestą, ir pasakytų: “Sveika atvykus!”

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Nusileidimas realybėje”

  1.   zuviukas rašo:

    Visada įdomu skaityti.

Rašyk komentarą