BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaka apie laimę

Seniai seniai už septynių jūrų, septynių marių, gyveno Karalaitė. Nebuvo ji nei pasakiškai graži, nei kažkuo išsiskirianti, bet Tolimosios karalystės žmonės ją labai mylėjo ir visada, net be progos, užsukdavo į rūmus jos aplankyti.
Vieną dieną Karalius nusprendė, kad laikas išleisti Karalaitę už Princo, bet ši spyriojosi - sakė, nereikia jai princo ir ji dar visiškai nenorinti tekėti. Bet Karalius neatlyžo, kvietė ir kvietė princus iš įvairių šalių ir karalysčių, vis tikėdamasis rasti dukrai vyrą, kol Karalaitė pradėjo bėgti iš namų. Nuo pat mažens, kai būdavo liūdna, ji slėpdavosi miške, po dideliu dideliu ąžuolu - klausydavosi paukščių čiulbėjimo, pindavo vainikus, svajodavo. Ir dabar, vos pasitaikius progai, išsprukdavo iš rūmų į savo vaikystės užuovėją.
O svajojo ji apie mažą namuką ant jūros kranto, apie potvynius ir atoslūgius, nesuskaičiuojamus saulėtekius ir saulėlydžius, vaikus, zujančius aplinkui, ir visai neblizgančią brangakmeniais savo laimę.
Po dar vieno, visai nemielo ir nedraugiško princo apsilankymo, nebeiškentė Karalaitė ir nusprendė visam laikui išeiti iš tėvo rūmų. Bet nežinojo, kur eiti - namuko prie jūros ir ten laukiančios laimės juk dar nebuvo. Tad patraukė Karalaitė prie savo numylėtojo ąžuolo, tikėdamasi ten ramybę rasti. Tik viskas kitaip šįkart buvo: aplinkui kažkaip pilka ir liūdna - gėlės nebe tokios kvapnios, giesmės nebe tokios skambios - nebebuvo ir čia ramybės. Sėdėjo Karalaitė ir verkė po ąžuolu: ir namo norėjosi, ir svajonė vis stipriau ir stipriau traukė.
- Neverk, - staiga tarė balsas kažkur iš už medžio, - Tu juk karalaitė, atmink, ko tave mokė.
Karalaitė taip ir nesuprato, kieno buvo tas balsas, nes aplink, kaip ir anksčiau, viskas buvo tuščia ir nyku. Bet ji nustojo verkti, ne todėl kad atsiminė, ko ją rimti profesoriai rūmuose mokė, o todėl kad ji pagaliau apsisprendė: eis prie jūros ir kurs savo laimę.
Palikusi nuo vaikystės mylimą ąžuolą, ėjo Karalaitė daug daug dienų - ne arti buvo jūra. Vis prisiglausdavo kur nors, pavalgydavo ir pernakvodavo - visi Tolimosios karalystės žmonės stengėsi padėti, kuo tik galėdavo.
Vieną, net nežinia kurią, kelionės dieną, žingsniuojant siauru vis vingiuojančiu takeliu, pamatė Karalaitė ant žemės gulinčius batus, daugiau aplink nieko nebuvo. Bet neatrodė jie numesti ar pamesti, lyg tyčia kas būtų juos čia tvarkingai padėjęs. Karalaitė tik nusistebėjo ir keliavo toliau. Už kelių vingių, vėl tvarkingai padėtos, gulėjo skrybėlė ir pirštinės.
- Keista, - sukuždėjo pati sau Karalaitė, bet ir vėl nesustojo, tęsė savo kelionę. Tik plunksną iš skrybėlės pasiėmė - Karalaitė niekad nebuvo mačiusi tokios spalvingos plunksnos. Bet kažkas su ja buvo ne taip - ji lyg kuždėjo Karalaitei, kad ne tuo keliu ji einanti, kad ne ten jos ieškoma laimė. Karalaitė neklausė plunksnos ir ėjo toliau. Bet keliauti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, lyg tai trauktų, tai stumtų kas - tampytų į skirtingas puses. Karalaitė vis ėjo ir ėjo, bet nežinia kodėl neišmetė plunksnos, o kaskart priėjusi kryžkelę, pasukdavo kitu keliu, nei ši kuždėdavo.
Žmonės stebėjosi - Karalaitės jau senokai niekas nematė ir negirdėjo, nei Tolimojoje, nei kitose karalystėse, tik ėjo kalbos, paukščių giesmių atneštos, kad kažkur toli toli, bet visai ne už jūrų marių, stovi keistas namelis, kurio duryse kyšo keista, nematyto paukščio plunksna. Ir gyvena tame namelyje Laimė žmonių, kiekvienam sava - spalvota kaip ir to paukščio plunksna.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą