BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pokalbiai su savimi

Pokalbiai su savimi yra labai įdomus reiškinys. Kodėl įdomus? Nes nuo įprastų pokalbių jie skiriasi savo intesnyvumu ir turiniu. Su savimi nepasikalbėsi apie orą, futbolo varžybas ir neaptarsi naujausių politinių aktualijų. Vidinis pašnekovas neleidžia pasislėpti už banalių frazių, kažkieno kito pasakytų įžvalgų ar kasdienių, nereikšmingų detalių. Vidinis pašnekovas yra įkyrus ir tiesmukas - jis kelia klausimus, dar dažniau siūlo atsakymus, kurių nenoriu girdėti, įvardina neracionalius mano troškimus ir pirštu baksnoja į kaktą arba širdį - ten, kur tuo metu labiausiai nenoriu leistis. Pokalbiai su savimi man dažniausiai tampa įtempta diskusija, užklumpančia netikečiausiu metu, bandymu įtikitni ar užtildyti.

Save ar pašnekovą?

Nežinau. Kaip kada. Turbūt dažniau pašnekovą, nes aš tai žinau, bet jam mano žinojimas dažniausiai nėra nei pagrįstas, nei vertingas. Kartais save, kai pašnekovo kuriama iliuzija atrodo per daug graži, kad būtų tiesa.

Iš tiesų, tai aš turiu kelis pašnekovus.

Vienas iš jų - filosofiškas bambeklis, kuris kiekvieną kartą, klausia “kodėl?” (psichologai nepataria naudoti klausimų, prasidedančių šiuo nuostabiu žodeliu, bet mano pašnekovui tai ne motais - jis juk ne psichologas), “ar tikrai?”, “kam tau šito reikia”, “ar dabar jautiesi geriau?”. Su juo diskusijos būna ilgiausios. Nes jis nori narplioti kiekvieną mano veiksmą, kiekvieną sprendimą ir kiekvieną įgeidį, jis nori būti visur ir visada, ypač tada, kai aš nenoriu jo matyti. Jis neateina tada, kai žiūriu filmą ar skaitau knygą, jis net neateina tada, kai būnu viena ir turėčiau laiko su juo pasikalbėti. Su juo dažniausiai kalbamės, kai aš kur nors einu arba iš kažkur grįžtu - tada, kai norėtųsi galvoti apie tai, kas tuoj įvyks arba ką tik įvyko, jis įkiša savo ironišką trigrašį ir viską sugadina. Bambeklis, nes niekada nebūna patenkintas mano atsakymais. Beveik niekada, nebent iškankinęs mane, gauna tokį atsakymą, kurio tikisi - jis nurimsta išgirdęs, kad taip elgiuosi, nes jaučiuosi vieniša, pažeidžiama, kad tiesiog noriu nuo savęs pabėgti šioje susidariusioje arba susidarysiančioje situacijoje. Jis kiekvieną kartą nori iš manęs išgirsti prisipažinimą. Kartais mums pavyksta susitarti ir analizes atidėti, bet jis niekada nieko nepamiršta. Todėl mes visada grįžtam ten pat - į neapšviestą aklavietę, kuriai nereikia šviesos - gal gali kai kurie dalykai tiesiog likti tokie, kokie yra? Jis mano, kad negali.

Kita mano pašnekovė - maža ir naivi mergaitė, kuri kaskart tikisi romantiško filmo vertos scenos - idealaus apšvietimo, lengvo brizo ir fatališkos akimirkos. Ji visus įvykius persuka dešimtkart greičiau, nei jie įvyksta, ji iškart nušoka į “ilgai ir laimingai”. Su ja niekada nesigauna dialogo, nes man tenka perimti bambeklės vaidmenį ir ją įtikinėti, kad nereikia skubėti, kad čia nieko reikšmingo neįvyko ar neįvyks, kad čia ne romantinis filmas ir laimingos pabaigos išvis nebūna. Tada ji užsispiria, net matau, kaip savo vaikiška kojyte trinkteli į žemę ir įpykusi  pasislepia. Net lengviau atsikvepiu ir toliau keliauju savo keliu. Bet kažkas viduje lieka knibždėti.

Neretai pasišneku su racionaliuoju mokslininku, kuris nesileidžia į jokias jausmų ar norų analizes - viskas jam yra fiziologija ir chemija, viskas jam - logiškai susiję, pamatuojami ir nestebinantys reiškiniai. Jam netinka atsakymai “tiesiog”, “taip yra” ir “nepaaiškinama”. Nes jis viskam visada turi paaiškinimą, o jei neturi - mes leidžiames į paieškas! Nes paaiškinimas kažkur juk turėtų būti.

Dar turiu tylųjį intravertą, kuris neretai priverčia suabejoti vakaro, savaitgalio ar atostogų planais. Kartais jam pasiseka ir likę vienu du mes tiesiog tylime.

Nors ir galėjo susidaryti įspūdis, kad aš nemėgstu savo pašnekovų, taip nėra. Taip, aš tikrai ne visada noriu juos girdėti ir su jais bendrauti, bet jie visi man reikalingi. Jie neleidžia nustoti domėtis, ieškoti atsakymų ir mokytis, jie neleidžia meluoti sau, nustoti tikėti žmonėmis, ateitimi. Geriausia tai, kad mano pašnekovai niekada nepavargsta ir niekada nepasiduoda.

Ir neabejotinai gerai, kad mūsų psichikos sveikatos sistema neleidžia gydyti ar “išvežti” žmogaus be jo sutikimo, nes dabar Jums turėtų kilti noras skambinti į greitają pagabą ir padiktavus mano adresą nedrąsiai ištarti: “Asmenybės susidvejinimas”. Nesijaudinkit, viskas kontroliuojama :)

Nors vidinio pašnekovo nepakviesi vyno (ar ko stipresnio), kad nugirdytum ir jis nebekeltų klausimų. Bet vidinį pašnekovą gali pasikviesti arbatos ir vietoj to, kad kovotum su juo, matyt, verta jį išklausyti. Nes vidinis pašnekovas nėra konkurentas, jis net nenori būti teisus. Viskas, ko jis siekia - kad būčiau sąžininga su savimi. Ir laiminga. Vidinis pašnekovas, tai ne asmenybės susikelinimas - tai viskas aš. Su savo pačios abejonėmis, žiniomis, jausmais ir mintimis.

Arbatos?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą