BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Puikiai. Jam.

Šiandien pirmą kartą po daug laiko, į klausimą, kaip gyvenu, atsakiau: „Puikiai”. Atsakiau ir tik tada susimąsčiau - ar tikrai? Išsprūdo lyg netyčia. Lyg priekaištas sau pačiai, kad slepiuosi, kad bėgu ir nenoriu prisiminti. Atsakymas buvo labiau nesąmoningas, išsprūdęs prieš mano pačios valią.

Dar ne! Ne taip greitai! Juk dar tik ką negalėjau užmigti, dar tik ką gūžiausi Tavo glėby ir prašiau kartoti, kad viskas bus gerai. Viskas gerai? O kas yra gerai?

Aš dar nepasiruošusi išlįsti iš savo kiauto, ten, čia, vis dar baisu ir svetima. Vis dar tuščia… Aš galiu šypsotis, galiu juoktis, bet tik Tu žinai, kiek tai kainuoja. Kaip dažnai turiu tapti Grizelda, kad atstatyčiau pusiausvyrą tarp to nerūpestingumo pasaulyje ir liūdesio savyje. Atsiprašau, kad tas juodąsias akimirkas matai tik Tu.. Nors esi vertas visko šviesiausio ir geriausio..
Ėjau šiandien gatve ir šypsojaus. Visai kaip anksčiau, kai viskas atrodė beveik tobula, kai tokios tolimos svajos buvo bepradedą pildytis. Kai mano paleisti pūkeliai jau buvo netoli namų. Dabar, kai pūkeliai grįžti nebegali, gyvenimas tapo pilnesnis Tavim, bet nepalyginamai tuštesnis savaime. Kodėl dabar? Gal tai koks nors gynybos mechanizmas? Gal tai noras įtikinti save, kad iš tikrųjų viskas yra gerai?

O gal nesvarbu?

Pavargau. Ilgėtis, ieškoti atsakymų, kurių nėra. O jei ir yra, aš tikrai nenoriu jų žinoti. Nes man tikrai trūksta. Man ilgu. Man norisi. Gal todėl, nors ir bandžiau tą žemės lopinėlį paneigti, nuprasminti ir atriboti, vis tiek ten važiuoju.. Taip, ten Jo nėra, bet tai viskas, kas liko.. Kartais, atrodo, kad tai vienintelė likusi manęs jungtis su pasauliu. Pasauliu, kuris kažkurią akimirką pasirodė per mažas. Tai vienintelė vieta, kur aš galiu važiuoti pas Jį. Aplankyti. Uždegant žvakę priminti sau, kad Jis vis dar YRA. Nes žmonės yra, kol gyvas jų atminimas, kol apie juos kažkas galvoja? Skaudus galvojimas, bet jei tai yra Jo egzistavimo kaina, mes visi, visi, kurie Jį mylėjom, mokėsim. Kasdien. Degančiom žvakėm ir drėgnom akim. Arba juoku. Nes Jis norėtų, kad visi juoktųsi. Jis norėtų, kad mes visi mėgautumėmės. Pasiimtumėm viską, ką galim. Dalelę dovanodami Jam.

Gal tai ir tik mintis savęs raminimui, o gal tai įprotis įrašą baigti pozityviai..

Pasąmonė yra stipresnė už sąmonę. Ir jei ji mano, kad aš gyvenu puikiai, gal laikas šį faktą priimti ir mano sąmonei?

Kaip gyvenu?
Puikiai. Dėl Tavęs. Jo. Jūsų. Savęs.

Su Tavim.

Mums.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą