BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Kita’ kategorija

Kabutėse

2011-12-09

Žmogus vis dėlto yra nepakartojama būtybė. Gali jį laužti, kankinti, bandyti atimti iš jo tapatybę, o jis vis tiek gyvens, mylės. Jis vis tiek ras, kaip apeiti sistemą. Gali jį sekti, bandyti skaityti mintis - o jis vis tiek ras, kaip nuo tavęs pabėgti.

Šiandien nuo pat ryto norisi šypsotis! Klausiat kodėl? Drąsiai atsakyčiau nežinau ir… Stop! Iš tiesų žinau, tik mano sąmonei žymiai lengviau tai paslėpti po žodžiu “nežinau”, nes atsivėrusi ji taps pažeidžiama. Aš tapsiu.

Kiek daug dalykų mes nežinome - ne tik kodėl šypsomės ar kodėl šiandien liūdna. Nežinom, ką norim daryti su savo gyvenimu, kokius batus pirkti, kokius dalykus mokytis, ką šiandien valgyti pietums. Dažniausiai mano atsakymo “nežinau” sulaukdavo įvairiai formuluojamas klausimas: “ko nori Tu?” Nes žymiai lengviau yra sakyti “nežinau” ir nusimesti atsakomybę. Žymiai lengviau yra už šio žodžio slėptis, nei pasakyti, ko noriu. Nes juk tada kažkam galiu nepatikti, mano norai gali nesutapti su jo. Taip lengviau - nuolatos taikytis prie kitų, būti “patogiu” žmogumi, kuris nekelia jokių rūpesčių.

Ačiū, kad kažkada man pasakei, kad nori žinoti, kaip jaučiuosi, nori žinoti, ko noriu aš - kad tau tikrai įdomu, ką tau sakau. Tikrąją to vertę suvokiau tik dabar.

Iš kur tas “nežinau”? Taip taip, iš to paties gerumo, apie kurį jau rašiau anksčiau - iš nepasitikėjimo, kad kažkam tikrai įdomu, iš nerealiai interpretuojamos realybės. Mano realybė ilgą laiką buvo tokia - šešėlinė - kad tik niekas nepastebėtų, kad tik niekas nepamatytų, kad tik niekas nepaklaustų. O jei net ir paklaus, visada turėjau pasiruošus savo visraktį - atsakymą “nežinau”. O tokiu būdu nusimetusi bet kokią atsakomybę, pasilikdavau sau pilną teisę vėliau bambėti ir piktintis, kad iš tiesų norėjau ko kito - juk visada patogu rasti, kas kaltas. Nes jei nusprendžiau aš pati, tai ir pykti galiu tik pati ant savęs, o tai vai vai vai, kaip nesmagu! Nors iš tiesų, neieškojau kaltų ir nebandžiau nusimesti atsakomybės, greičiau bijojau rasti atsakymą.

Nežinojau ilgai. Dar ilgiau tuo tenkinausi. Tiksliau ilgai mano žinios buvo išstumtos į pasąmonę. Ne, ne išstumtos, o sąmoningai paslėptos. Laikas laisvintis?

Niekas nevyksta taip greitai. Tačiau laisvėjimo procesas jau įsibėgėjo. Šiandienos pergalė - pirmą kartą sau pripažintas atsakymas. Žinau, kodėl šypsaus! Žinau, ko noriu!

Pagaliau išmokau ištarti žodį “Noriu”. (Išmoksi ir tu!)

Žinau ko noriu dabarčiai, žinau, ko noriu ateičiai. Žinau, kaip noriu, kad atrodytų mano gyvenimas! Šiandien ir rytoj. Gal dar pora metų į priekį. Žinau, kad noriu žmonių! Tų, kuriuos turiu: besišypsančių, pavargusių, dainuojančių, miauksinčių, atrandančių, klystančių, liūdinčių, besigelbėjančių, atsinaujinančių, besikeičiančių, grįžtančių, atvirų, pasitikinčių. Visokių! Noriu savo veiklos ir savo studijų - nes čia man dega akys! Nes čia, per tuos metus, aš išmokau pasitikėti, užaugau, čia aš vis dar atrandu naujų savo spalvų, čia aš vis dar mokausi. Čia aš jau kartais galiu mokyti kitus. Kaip gera jausti, kad galiu kažką atiduoti! Kažkam padėti. Čia aš turiu ateitį. Tokią, kokią ją susikursiu!

Čia yra mano stiprybės laužas, kurio žariją aš nešuosi delne. Ji nedegina, ji šildo! Iš čia yra ta šviesa, kurią karts nuo karto žmonės sako, kad skleidžiu.

Nes šviesa yra! Šiandien labai netikėtai supratau, kad ne tunelio gale šviesos ieškoti reikia! Ne! Šviesos ieškoti reikia savyje! Nes tunelis, juoduma, šviesa jo gale, - tėra iliuzijos, sukurtos mano (pa)sąmonės. Aš negaliu valdyti aplinkos, negaliu jos keisti - reiškia ir šviesa yra ne mano valioje, net jei tunelio gale ji visgi yra. O ta šviesa, kuri yra mano, kuri yra manyje - ji…! Ji negęstanti! Tol, kol aš dar turiu jėgų ją nešti. Todėl galiu ja dalintis, o ne tik rodyti pirštu į tuštumą, kur kito sąmonė šviesos gali ir nepamatyti.

Aš nenusimesiu atsakomybės ir neatiduosiu jos sistemai -  aš žinau, ko noriu. Ir žinau, kad tai pasieksiu.

Žmogus, vis dėlto yra nepakartojama būtybė. Nes išgyvena net tada, kai, atrodo, kad išgyventi neįmanoma. O dar ir šypsosi. Ir kažkokią šviesą matyti gali.

Jei vis dėlto manai, kad šviesos nėra, pakviesk arbatos.

Aš atsinešiu veidrodėlį!

Rodyk draugams

Nusileidimas realybėje

2011-11-09

Kartais atrodo, kad viskas taip, lyg skristum virš gegutės lizdo - lyg vienas didelis beprotnamis. Belieka džiaugtis, kad tu (ar kada nors pastebėjote, kaip dažnai, kalbėdami apie save, mes vartojame daugiskaitą, bandydami parodyti, kad ne mes vieni taip darom, arba įvardį “tu”, lyg bandydami atsiriboti, lyg pasakotume ne apie save) esi virš viso šito beprotiško gyvenimo, kad tavo, o dar dažniau tavo kaimyno, realybė yra graži: žmonės yra nuoširdūs ir atviri, linkintys gero, liūdesys ir skausmas sutinkamas tik filmuose ar knygose (na, dar kartais kitų gyvenimuose, bet gal čia todėl, kad jie į viską per daug pesimistiškai žiūri), ruduo yra spalvotas ir įkvepiantis kūrybai, kiekviena diena pilna atradimų ir pakylėjimų, tau puikiai sekasi, tau viskas visada einasi, kaip sviestu patepta -  žodžiu, nėra kuo skųstis. Bet ar tikrai?

Realybė juk dažnai yra kitokia nei mes (aš) ją įsivaizduojame.

O gal ta psichiatriškai-beprotiška realybė yra labiau reali, nei aš galiu įsivaizduoti? Gal ten, kur viskas aptverta aukšta tvora ir daktarai labiau pamišę, nei jų pacientai, viskas yra tikriau, nei kitapus tos pačios tvoros? Gal.

Kartais ta realybė duria savo pranašišku pirštu man tiesiai į kaktą, lyg sakydama: užteks to rožinio pasaulio, perskaitei vieną knygą (na, gal dvi) ir manai, kad žinai, kaip atrodo pasaulis, gyvenimas? Manai, žinai, kas yra skausmas, netektis, nerimas, liūdesys? Manai?!?

Aš nekalbu apie Afrikoje mirštančius vaikus ar radiacinėje zonoje atsidūrusius gyventojus, kurių kančia yra per didelė, kad galėčiau adekvačiai ją suvokti, ir geografiškai per daug tolima, kad galėčiau ją pajusti. Aš šneku apie tą realybę, kuri yra man pašonėje (po kojomis?), kurią aš praeinu kiekvieną dieną, ir apsimetu, kad jos nėra. Nes mano rožinis pasaulis yra žymiai malonesnė vieta gyventi.

Aš apie tą realybę, kuri dažnai verčia iš nuostabos prasižioti ir pilnom netikėjimo akim klausti savęs ar aplinkinių: “Įsivaizduoji… ?!”. Ši nuostaba dažniausiai apie žmones. Ši nuostaba dažniausiai nėra džiaugsminga, bet sukrečianti tiek, kad bent trumpam išlįsčiau iš savo gražaus pasaulio.

Dažnai tokia nuostaba atsiranda ir padarius klaidų. Tada ją tiksliau vadinti ne nuostaba, o savigrauža. “Įsivaizduoji, kaip gi aš taip galėjau?” Žmogus turi predispozicija mokytis ir nekartoti savo klaidų. Bet kodėl gi mūsų (mano) klaidos, kažkam kitam kainuoja skausmą (ne tik dvasinį, bet neretai ir fizinį)? Nes tokia realybė?

A-B-C - viskas paprasta. Ne realybė (A) viskas aplinkui, o mano sąmonės vaisius. Čia nieko nėra objektyvaus, pamatuojamo, lengvai įvertinamo ar nuspėjamo. Čia viskas, ką aš matau, ką suprantu ir kaip jaučiuosi (C), priklauso nuo to, kaip aš viską matau ir kaip jaučiuosi (B). Žodžiu, viskas priklauso nuo mūsų (manęs).

Mano realybė gali būti froidistiškai edipiškai egocentriška, gali būti egzistenciškai sudėtinga arba humanistiškai tyra. Viskas priklauso nuo manęs.

Nemažas procentas žmonių atsiduria psichiatrinėse ligoninėse ne todėl, kad jų būsena jiems trukdo ar yra neadaptyvi, dažnai jie ten atsiduria todėl, kad aplinkiniai (dažniausiai artimiausi žmonės) negali su tokia būsena sugyventi ir prie jos prisitaikyti. Psichiniai ligoniai dažniausiai pavojingi ne sau ir ne sau trukdo gyventi, o aplinkiniams (dažniausiai artimiausiems žmonėms). Ar viskas priklauso nuo jų?

Realybė (jei turėtų kūną) dabar nusišypsotų, ištiestų rankas, kaip neapsakomo svetingumo gestą, ir pasakytų: “Sveika atvykus!”

Rodyk draugams

Bonum

2011-10-13

Ką reiškia būti geru žmogumi?

Daryti viską, ko iš tavęs tikisi kiti? Būti tokiu, kokį jie nori tave matyti?

Visada būti geros nuotaikos? Niekada nepykti? Visada išklausyti ir suprasti? Visada būti pasiruošusiai išgirsti? Viską prisiminti? Visada prisiminti priminti? Visus apkabinti, kai sunku? Pritarti visoms kitų išsakomoms tiesoms? Atbėgti pagalbon, vos tik išgirsti pirmą prašymą? Atspėti, ko nori kiti?

Neturėti savų norų. Arba garsiai jų nesakyti. Prisitaikyti prie kitų nuotaikos. Visada paklausti, kaip sekasi. Į klausimą, kaip sekasi, visada atsakyti: “Gerai”. Niekada nesiskųsti. Turėti užsislėpus šokolado. Nepriminti apie save, kol kažkam neprireikia ir jie neprisimena patys. Niekad neverkti. Visada nusileisti. Rengtis, dažytis (arba ne), priklausomai nuo kitų pageidavimų. Būti laisvai tada, kai kiti turi tau klausimų. Nepamiršti bent kartą per dieną aplinkiniams pasakyti gerą žodį. Juokinti, kai kažkam liūdna. Padėti užsimiršti. Pasigerti kartu, už kompaniją, kai kažkas taip skandina liūdesį. Parvežti namo. Ryte pažadint. Dar gerai mokytis. Visada pasiruošti paskaitoms. Viską perskaityti. Pakomentuoti viską, ką tavęs prašo pakomentuoti. Nelįsti ten, kur tavo nuomonės niekas neklausė. Visada turėti protingą atsakymą į klausimą. Visada žinoti, ką daryti. Matyti, kaip auga kiti ir juos už tai girti. Arba tiesiog pastebėti. Išeiti, jei tavęs prašo. Grįžti, jei tavęs pasiilgo…

Bet ar tai tikrai yra gero žmogaus apibūdinimas?

Spręsti kiekvienam, bet tas, aukščiau aprašytas žmogus, greičiau yra… Tiesiog JOKS - kitas žodis į galvą neateina.

Geras žmogus, mano kuklia nuomone, yra tas, kuris visų pirma myli save. Kuris leidžia save mylėti kitiems. Kuris žino, ko nori ir to siekia. Bet ne per galvas. Siekia su kitų pagalba, kartu padėdamas jiems siekti savų tikslų. Kuris šviečia iš vidaus, bet ne todėl, kad to nori kiti, o todėl, kad jis yra laimingas. Nes jis vertina kiekvieną dieną, kiekvieną patirtį, net ir blogą. Nes iš problemų jis moka mokytis. Nes jis žiūri ne tik į kitus ir į kitų daromas klaidas, bet visų pirma į save. Nes jis pripažįsta savo netobulumą ir moka jį panaudoti savo ir kitų naudai. Nes jis leidžia sau liūdėti ir nebėga nuo savo jausmų. Nebėga nuo žmonių ir įsileidžia juos, jei jie prašosi įleidžiami. Leidžia saugomas. Ir saugo kitus.

Taip, kartais jis piktas ir niurzgus, kartais jis nepakenčiamas bambeklis. Jis, iš tikrųjų, gali būti beveik toks, koks aprašytas pačiame viršuje, tačiau ne todėl, kad jį tokį nori matyti kiti, o todėl, kad darydamas visus tuos dalykus, jis jaučiasi gerai. Nes jis nori visa tai daryti. Nes jam gera išklausyti, išgirsti, pamatyti, pastebėti, pagirti, apkabinti, pažadinti, priminti, palaikyti kompaniją, pasisiūlyti padėti (kartais net primygtinai), visada turėti šokolado, kartais atspėti, ko nori kiti, domėtis, klausti ir girdėti atsakymus.

Jis nenešioja kaukių, jis tiesiog turi daug įvairių išraiškų ir jų nemaskuoja.

Taip, jis savanaudiškas. Bet tik tiek kiek reikia jo savivertei ir gerai savijautai. Savanaudiškas tiek, kad kitiems vis dar lieka labai daug.

Padariau išvadą, kad gėris (Gėris!) - sudėtingas dalykas ir naudingas pompastiškumui, kai paverčiamas moraline problema, diskusijų objektu. Bet kuklus ir aiškus, kai jo link žengiamas pirmas realus žingsnis. (A. Makine “Moteris, kuri laukė”)

Kada nors ir aš būsiu geru žmogumi. Kai užaugsiu.

Rodyk draugams

Balsas galvoje

2011-08-29

Į kairę. Vėl į kairę. Dabar laikykis truputi dešiniau. Kelis žingsnius į priekį. Ir vėl posūkis. Dar pora kartų į kairę. Ar jau matosi šviesa? Dar ne? Gerai, ji ir neturi matytis. Dar pora žingsnių į priekį. Dabar į dešinę. Ir dar kartą į dešinę. Laikykis maršruto. Juk žinai tikslą.

Aklavietė?

Kartais atsitinka ir taip. Grįžk atgal. Ne ne, pradėk ne nuo pradžių - gali išsirinkti sau naują pradžią! Jau? Tada nebesiklausyk, ką sako aplinkiniai, nebepaisyk nurodymų - eik pagal nuojautą, šeštąjį jausmą, trauką.

Traukia? Pasileisk!

Ir visai nesvarbu, ar vėl atsidursi aklavietėje, ar prieisi naujos pradžios, ar rasi išėjimą - svarbu, kad judi, ieškai, nepasiduodi.

Išėjimo juk vis tiek nėra, nes tai - tavo gyvenimo labirintas.

Tik šviesa greitu metu turėtų atsirasti.
The weight of the world
is love.
Under the burden
of solitude,
under the burden
of dissatisfaction

the weight,
the weight we carry
is love.

Who can deny?
In dreams
it touches
the body,
in thought
constructs
a miracle,
in imagination
anguishes
till born
in human–
looks out of the heart
burning with purity–
for the burden of life
is love,

but we carry the weight
wearily,
and so must rest
in the arms of love
at last,
must rest in the arms
of love.

No rest
without love,
no sleep
without dreams
of love–
be mad or chill
obsessed with angels
or machines,
the final wish
is love
–cannot be bitter,
cannot deny,
cannot withhold
if denied:

the weight is too heavy

–must give
for no return
as thought
is given
in solitude
in all the excellence
of its excess.

The warm bodies
shine together
in the darkness,
the hand moves
to the center
of the flesh,
the skin trembles
in happiness
and the soul comes
joyful to the eye–

yes, yes,
that’s what
I wanted,
I always wanted,
I always wanted,
to return
to the body
where I was born.

(A.Ginsberg “Song”)

Labirintas? Sapnas? Arba paūmėjusi shizofrenija su sustiprėjusiais balsais galvoje. Va, kur atveda buvimas su savimi ir gamta.

Arba per ilgas nebuvimas su savimi.

Viskas į gerą.

Ačiū, šūkteliu į tamsą.

The world is holy! The soul is holy! The skin is holy! <…> Everything is holy! everybody’s holy! everywhere is holy! everyday is in eternity! <…>Holy the supernatural extra brilliant intelligent kindness of the soul! (A.G.)

Rodyk draugams

Visatos sukilimas

2011-06-26

Ir vėl keista. Nors, greičiau, vis dar.
Kasdiena nenustoja stebinti. Ar tai gerai? Turbūt gerai, tada juk negali sakyti, kad gyvenimas neįdomus, tačiau… Negali ir rasti pusiausvyros, nes kiekvienoje dienoje atsiranda kažkas tokio, kas išmuša.
Žvilgsnis. Mintis. Prisiminimas. Kažkas, prie ko, atrodo, pripratai, ką, atrodo, perpratai. Arba susitaikei. Vėl visą vidinę tvarką verčia chaosu.
Ir taip kasdieną.
Žavu!

Mes žaidžiam žmonėmis,
ir žmonėmis galingais.
Mes žaidžiam vakarais tyliais
arba vidurnakčiuos giliuos, kada suminga žvaigždės
ir kai matyt ženklai ateinančios audros.

Dažnai išjojame narsiais kareiviais
į žūtbūtinę kovą su gyvais žmonėmis,
bet dar dažniau mes pasivertę vėju
pabarškiname rudenį į mylimos duris.

Ir jeigu mylima neišsigąstų
ir neuždegtų kambary šviesos,
gal vėl šešėly meilė suliepsnotų
kaip kitados.

Mes žaidžiam žmonėmis ir žaidžiame karaliais,
kada suminga žvaigždės danguje.
Ir rudenį tik žaidžiam meile,
kai jūs - kovojate ir mirštate už ją.

(Šėšėliai ir meilė. Algimantas Mackus. 1950)

Mes žaidžiam žmonėmis. Kaip skausmingai teisinga. Juk kiekvienam priskiriam vaidmenį, kartais net tekstą, kurį jis turi pasakyti. Mes dėliojam aplink save žmones, kaip figūras šachmatų lentoje. Kartais vienus paaukodami dėl didesnio tikslo, dėl pergalės. Bet prieš ką ši partija? Ir prieš ką pergalė? Argi ne prieš mus pačius?
Ir kodėl visada reikia prieš save kovoti? Kam draskyti save iš vidaus ir žiūrėti, kiek ilgai galim ištempti? Kam reikia prieš save nugalėti, jei ši pergalė neišvengiamai reiškia ir pralaimėjimą? Abi pusės niekada nelaimi. Bet ar išvis yra dvi pusės? Ar gali žmogus kovoti prieš save? Kodėl žmogus negali būti visuma? Sistema? Tokia kaip visata, tik mažesnio mastelio, su savo gravitacija, su savo taisyklėmis, su savo trauka… Su savo metų laikais. Ir be jokios konkurencijos?

Turbūt negali. Nes tiesiog žmogus toks yra. Nes paprasčiau matyti balta/juoda, gera/bloga, linksma/liūdna. Tada aišku, prieš ką kovoti: prieš juodą, prieš blogą, prieš liūdną. Bet tai ir yra kova prieš save. Kenksminga kova, nes čia net nesiekiama kažką savyje atrasti, kažką išsiugdyti, tokia kova yra naikinama dalis savęs. Dalis, kuri turi teisę egzistuoti. Ir ne tik turi, bet ir privalo. Jei nebus juodos, pasaulis bus pilkas. Jei neliks bloga, viskas bus vienodai “patenkinama”, jei nebus liūdna, niekada nebus ir linksma - viskas bus nuobodu.  Tačiau tada nereikės kovoti: galima bus tiesiog paprastai gyventi: kasdien valgyti tokį patį sumuštinį pusryčiams, važiuoti tokiu pačiu keliu į darbą, atlikinėti tas pačias užduotis, nemėgti tų pačių žmonių, tuo pačiu laiku pietauti, su kolegomis kasdien iš naujo aptarinėti orą, tuo pačiu keliu važiuoti namo, žiūrėti tas pačias laidas ir taip pat nejučia kas vakarą užmigti. O ryte pabusti vėl. Čia juk nėra nei juoda, nei liūdna, nei bloga. Tobulas gyvenimas?

Nemanau.
Ir visgi keista, kad pradžioje norėjau pusiausvyros, kurią ką tik ir “išbrokavau”.
Nenoriu pusiausvyros! Noriu pakilimų ir kritimų, norių besikeičiančių dienų, kaleidoskopo principu spalvinamos kasdienybės, noriu tikrų, o ne vaidinamų žmonių šalia. Noriu tikros savęs. Noriu ne kovos, o ieškojimo ir atradimo, tobulėjimo, pokyčio.
Noriu suprasti savo mažą visatą, kuria, vis dėlto, manau, galiu vadintis.
Kaip ir kiekvienas, kuris ne kovoja prieš nematomus priešus ir ant krūtinės kabinasi nematomus medalius, o gyvena, ieško, nenurimsta. Bando suprasti ir perprasti, išbandyti. Bando būti.
Dalimi tos didesnės visatos, kurią vadiname “gyvenimu”.

” <…>Lyg būtum prieš kažką staiga sukilus -
Prieš mirtį, amžinybę arba protą”. (M.Martinaitis)

Prieš protą.
Sukilimas be pralaimėtojų ir kraujo upelių.
Nes kaimyninė visata traukia stipriau, nei stumia protas.

Noriu.

Rodyk draugams

Ir vėl apie žmones.

2011-05-22

Net nežinau, nuo ko pradėti - galvoje sukasi tiek minčių, viduje tiek emocijų ir išgyvenimų. Atrodo nesuprantama, kaip tiek daug visko gali tilpti!!

Šįkart ir vėl apie žmones. Žinote ką? Jie nuostabūs!! Kiekvienas savaip. Kiekvienas nepakartojamas. Visada žinojau, kad didžiausias turtas, kurį turiu, yra žmonės. Visokie: besišypsantys, kartais liūdni, įkvėpiantys, palaikantys, mylintys. Žmonės, kuriuos norisi apkabinti, dėl kurių verta stengtis, su kurias smagu augti, iš kurių smagu mokytis. Žmonės, kurie pratę sulaukti netikėto mirktelėjimo ar švelnaus žnybtelėjimo į šoną. Ar keistos žinutės iš niekur. Apie dangumi plaukiančius svajonių laivus. Žmonės.

Stebina tai, kad jų iš tikrųjų yra labai labai daug!! Maniau, kad yra vienas du. Na gerai, gal kokie penki. Bet iš tikrųjų tokių žmonių yra bent tris kartus daugiau! Netikit? Ir nereikia, bet aš žinau!

Jei šiandien kaip ir naujųjų metų rytą dėčiau akmenukus į savo laimės taurę, įdėčiau nebe 5, o aštuonis, vieną palikdama šalia. Iš kur toks pasikeitimas? Penkių akmenukų tiesiog nebeužtenka mano išgyvenimams išreikšti, todėl savavališkai leidžiu sau padidinti skaičių iki devynių. Nes devyni yra magiškas skaičius. Reiškiantis kolektyvinę egzistenciją, užuojautą, atmintį, humaniškumą, tiesos žinojimą ir žinias. Pasiruošimą vystymosi šuoliui.

Nes aš žmogus, kuriam vieta tarp žmonių. Nes norisi prieiti prie kiekvieno liūdinčio ir pasakyti, kad viskas gerai. Kad šviesa yra. Nes šie metai atnešė tiek nepamirštamų akimirkų, kurias norisi branginti, saugoti, visada nešiotis kartu. Kurių neįmanoma pamiršti. Nes šiemet beprotiškai daug išmokau. Nes dabar noriu išmokti dar daugiau!! Noriu pasiryžti tam šuoliui.

Devyni dar reiškia praeitį ir likimą. Nes kitaip tiesiog negalėjo būti. Nes branginu praeitį, iš jos mokausi.

Devyni - tai visuotinės sėkmės simbolis. Nes mums negali nepasisekti!! Tiesiog negali.

Klausiat, kodėl taurėj būtų tik aštuoni akmenukai? Čia vis dėl to paties vystymosi - yra dar kur augti, ko išmokti ir kuo didinti savo džiaugsmą - tas akmenėlis į ateitį. Rytojui.

Ačiū. Ačiū kiekvienam, dėl kurio norisi šypsotis. Ačiū, kad  mane mokėt, auginot. Kad leidot mokytis iš jūsų ir su jumis. Ačiū, kad tikėjot. Kad tikit. Kad esat šalia.

Ačiū, kad laikei už rankos, kai buvo labai sunku. Ačiū net už tai, kad buvo skauda.

Ačiū.

Tiesiog taip.

Nes ir vėl apie žmones. Nes dangumi šiandien tikrai plaukė svajonių laivai. Vienas iš jų buvo mano.

Į šviesą. Kitaip negali ir būti.

Rodyk draugams

Bepradžios (ilgas a)

2011-02-24

Kai kurie dalykai atrodo savaime suprantami: augimas, savirealizacija, tobulėjimas. Kaip galima nežinoti, kur einu? Ko noriu? Juk labai paprasta: pirmyn! Ten, kur dar nebuvau, ten, kur manęs laukia iššūkiai!

Bet ar tikrai? Ar negali atsitikti taip, kad mano numanomas kelias į priekį iš tikrųjų veda atgal? O gal aš vaikštau begalybes spirale - vis ratu, ratu, be pradžios ir pabaigos? Be jokio galutinio tikslo?

Šiandien visai netyčia radau savo seną lietuvių kalbos  sąsiuvinį su rašiniais - įdomu buvo. Skaičiau lyg pirmą sykį ir galvojau, kad toj galvelėj kyla visokių įdomių minčių, bet aš taip ne(be)parašyčiau. Parašyčiau kitaip, gal įmantresniais žodžiais, bet to naivumo būtų mažiau - įveikus vieną spiralės vingį, tenka kažko atsisakyti.

Tame pačiame sąsiuvinyje radau A.Marčėno elėraštį, kuris šiandien pasirodė kaip niekad artimas ir taiklus:

Viskas yra prasminga.

Niekas prasmės neturi.

Mato tasai, kas žiūri:

aušta virš Vilniaus, sninga.

Spengiančią įtampos tylą

girdi tasai, kas klausos.

Sninga vos vos. Ir rausvas

brėkšmas danguj iškyla.

Tai, kas ryškėja šį rytą -

Tūkstančius metų nokinta.

Viskas yra užrakinta.

Niekas neuždaryta.

[Nes kai kurių dalykų ir bepradė- begalinė spiralė pakeisti negali]

O šitas rašinys iš tikrųjų turėjo vadintis “Be pabaigos.” Nes taip irgi kartais atitinka.

Rodyk draugams

Dėlionė su brangakmeniais

2011-01-22

Sesija - puikus metas kasdienių ir egzistencinių klausimų gvildenimui, savianalizėms, senų dienoraščių skaitymams, nuotraukų peržiūrėjimams ir atsakymų paieškoms. Klausimai gali būti patys įvairiausi: nuo to, kaip gyvenu ir kaip norėčiau gyventi, ar kelias, kurį pasirinkau veda būtent ten, kur aš noriu… O kur aš noriu?

Nežinau. Kažkam atsakymai ateina sapnuose, o mane kankina nemiga. Atsakymų aš ieškau dedukciniu metodu, bandydama išvesti, jungti, apibendrinti. Pasiseka ne visada. Dažniausiai tokie pamąstymai tik sukelia dar daugiau klausimų. Paskutinysis klausimas, prie kurio atvedė mano atsakymų paieškos, - o kas aš esu?  [Giliau jau turbūt nėra kur]

Taip taip, aš esu žmogus, su dviem rankom ir dviem kojom, gerai matančiom akim ir girdinčiom ausim, liežuviu, kuris kartais atrodo per ilgas, ir pusantro kilogramo sveriančiom smegenim. Bet jei į klausimą žvelgti fenomenologiškai? Jei atsisakyti visų prielaidų ir pabandyti pamatyti esmę, kas gi aš esu? Levin pasakytų, kad aš esu veidas, už kurio yra dievas ir kurio neįmanoma pažinti. Aš tiesiog esu. Bet o jei aš ne veidas? Jei aš jau seniai kaukė? Kas, jeigu mano archetipinė Persona taip sustiprėjo, kad nebėra skirtumo tarp manęs kaip socialinio vaidmens ir manęs kaip “manęs”?

[Dar nelabai senose nuotraukose į mane žiūrinti mergaitė yra visai kitokia: jos akys pilnos vilties, šviesos ir tikėjimo gražesniu rytojum ir gražia pasakos pabaiga, ji spinduliuoja kažką gražiai naivaus - veidrodyje aš to nebematau, dabar tikrai atrodo, kad mano veidas - tai kaukė. Tokia, kokios visada norėjau: su neslepiamu pasitikėjimu, žinanti, ką daro, kur eina - bet nebe aš. Per daug man kainuoja šitą kaukę nešioti]

Ne, bet juk taip būti negali: aš juk esu aš. Kartais juk vis dar išlenda ta kaprizinga mergaitė ir vidury nakties užsispyrusiai man pareiškia: noriu šokolado! Arba noriu suptis ant sūpynių. Dar! Ji yra, tik kartais bijo pasirodyti [Asmenybės susidvejinimas? Ne, čia tik sesija].

Tai kas gi aš esu? Kol neatsakysiu į šitą klausimą, negalėsiu judėti toliau, nes kaip gi aš galiu žinoti, ko noriu, nežinodama, kas aš? Ir kelią galiu rinktis tik tada, kai žinosiu, kieno akimis žiūriu, ir, ką tikiuosi pamatyti. Kol kas tikiuosi ženklų, iš knygų, konspektų, netyčia nugirstų pokalbių. Prasmių kasdienybei, prasmių keltis ryte ir kažką daryti. Tu sakei, kad beprasmiška. O aš ginčijaus. Ir visada ginčysiuos, net žinodama, kad dažniausiai būni teisus. Nes prasmė yra. Yra prasmė būti. O kuo būti? Šią akimirką manau, kad kiekvieną dieną mes pasirenkam kuo: šypsenos skleidėju ar niūriu debesiu, mažu vaiku ar rimtuoliu, padūkeliu ar filosofu. Aš renkuosi būti savimi: visokia. O ką reiškia būti manimi?

Dar vienas įdomus klausimas. Mano dedukciniai apmąstymai atvedė mane iki minties, kad aš esu didelės dėlionės dalis. Arba aš pati esu nepastovaus dydžio dėlionė, kuri jungiasi į dar didesnę. Kodėl nepastovaus dydžio? [Nes jei naktį leisiu mažai mergaitei valgyt šokoladą, ryte užimsiu daugiau vietos]

Nes aš keičiuosi: kažko atsisakau, kažką randu, kažką pametu. Kažką atrandu iš naujo. Praėjusią savaitę radau savo sparną. Maniau, kad jau praradau, o pasirodo, kad jis tiesiog ramiai laukė akimirkos, kol ir vėl jį surasiu. Radau ašaras, kurios, maniau, kad pasislėpus mergaitei, seniausiai išdžiuvo.

Bet įdomesnis klausimas yra, kodėl aš esu dėlionė? Manau todėl, kad aš negaliu būti pati sau viena - juk tai, ką aš galiu pavadinti savo [savo draugu, savo broliu, savo tėvais, savo studijomis, savo kursiniu, savo kambariu ir savo mėgstamiausiu puodeliu] irgi yra mano dalis. Aš sudaryta iš įvairiausių spalvotų gabalėlių, pačių pačių įvairiausių formų. Tiesa, mano dėlionė dar įdomi tuo, kad tos dalelės keičia savo spalvas, buvimo vietą ir krašto liniją. Vakar buvo vienos formos, o šiandien jau kitos. Su svajonėm dažnai taip atsitinka: vakar maniau, kad gyvenumo centras - šiandien pasirodo, kad visai pakraštys. Arba skardžio kraštas. O rytoj gal vėl taps centru.

Su žmonėm taip kartais irgi atsitinka. Galvojau, kad krištolinis ir labai labai brangus, tad reikia akylai saugot, o pasirodo, kad drumsta plastmasė. O Tu, galvojau, esi iš paprasto stiklo, o pasirodei brangakmeniu. Dabar reiks saugot. Ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad noriu.

[Taigi, įdomiai čia gaunasi - aš galiu būti linksma ir švytinti filosofinė dėlionė?] Ne, ne! Nereikia visko piimti taip tiesmukai. Aš vis dar esu žmogus, su tom pačiom dviem akim, dviem rankom, ir dar vis tiek pat sveriančiom smegenim. Bet kuo būti vidumi aš tikrai galiu pasirinkti. Iš šono juk nesimato, kad aš esu dėlionė, bet aš esu. Taip pat kaip iš šono nesimatys ir filosofo ar didžiojo logiko. Bet iš šono jausis liūdesys, su kuriuo aš ateinu, arba šviesa, kurią atsinešu. Ir šypsena. Jei ji tikra. O savo dėlionę aš saugau viduje [Kažkur tarp plaučių ir skrandžio?] Na kam gi tiek sarkazmo! Prašyčiau pažvelgti filosofiškai - turbūt kažkur tarp prizmės, per kurią labai gražiai lūžta saulės spinduliai, ir apvalios dešimties vonų monetos, korejiečiams įkūnijančios sėkmę, - kažkur ten, kur gydytojai rastų širdį.

Iš tuštumos į aukštumą. Tik taip.

Rodyk draugams

Kai sninga mėlynai.

2011-01-01

Seniai seniai turėjau knygą, kurios pagrindinė herojė savo laimę matuodavo akmenėliais: kuo daugiau akmenėlių buvo lėkštutėj, o ne šalia jos, tuo ji buvo laimingesnė. Jei aš turėčiau septynis akmenėlius, kuriais galėčiau pamatuoti savo laimę, šiandien lėkštutėj jų būtų 5.

Kodėl 5?

Gal todėl, kad per Kūčias aš išsitraukiau 5 riešutus, o šiandienos rytinis mandarinas turėjo penkis kauliukus. O gal todėl, kad vienas man brangus žmogus gyvena penktam bute. O gal todėl, kad 5 - kito man brangaus žmogaus mėgstamiausias skaičius. O gal todėl, kad mano laikrodis skuba 5 minutėm. Bet tikriausiai todėl, kad laukiu penkis kartus labiau, nei maniau.

Arba todėl, kad vienas akmenėlis reiškia nuostabią dieną, kai nereikia niekur skubėti, kai galiu pabūti su savimi, pamąstyti. Dieną, kai nėra žodžio “reikia”, kai yra tik “noriu”. Dieną, kuri vadinasi šiandien.

Vienas Tau, už tai, kad šis rytas atėjo po stebuklingai gražaus vakaro. Naujųjų metų vakaro. Ir sūpynių, ant kurių supomės net nežinau, kiek laiko. Ir už kakavą. Ir mandarinus. Už pusnį. Ir angelus. Už tą šilumą ir šviesą, kurią skleidi. Už draugystę, stipresnę net už nugaros skausmą! {:

Vienas vilčiai, kad nauji metai bus kitokie: šviesesni, paprastesni, ramesni, bet kartu ir siautulingi. Kitokie.

Vienas už šiandieninį mėlyną sniegą ir batus, kuriems nebaisios pusnys, kuriomis norėjau šiandien eiti. Ir ėjau. Ir visgi, balti batai atrodo gražiau {:

Ir dar vienas už tai, kad yra žmonių, kurie paklausia, kaip laikausi, ir nepatiki standartiškuoju “gerai” arba “puikiai”, kuriems tikrai rūpi, kaip jaučiuosi.

O tie du. Gal todėl, kad liūdna būt po vieną, tegu ir jie būna du. O gal vienas todėl, kad kasdien vis ateina liūdnos mintys, kasdien nors trumpam jaučiuosi bejėgė ir niekam tikus. Todėl, kad šiandien norėčiau pabėgti ten, kur tik mėlynas sniegas. O antras… Todėl, kad man trūksta drąsos tai pakeisti. Todėl kad vis žadu neliūdėti, žinodama, kad meluoju. Ir nieko nedarau. Vis tiek žadu. Vis tik liūdžiu. Vis tiek noriu pabėgti. Vis tiek nieko nedarau.

Tu man sakai, jog liūdna,
O aš sakau, jog taip nėra.
Tu man sakai, kad dūmai,
O aš sakau, jog tai migla.

Tu man sakai, jog melas,
O aš sakau gryna tiesa.
Tu man sakai, toks tavo kelias,
O aš sakau, jog tai kančia.

Tu man sakai, jog mirštam,
O aš sakau, kad dar jaučiu.
Tu man sakai, jog šąla pirštai,
O aš sakau, visai natūralu.

Tu man sakai, jog tylim,
O aš sakau, jog dar rėkiu.

[J.N. Argentum norai, argentum žmogui]

Rėkiu. Tik taip tyliai, kad Tu neišgirstum. Nes labai noriu, bet neurotiškai bijau, kad išgirsi. O Tu net neklausai…

Sniegas šiandien buvo mėlynas. Visai kaip vaikystėj. Ir pusnys vėl buvo iki kelių! Ir aš vėl jomis braidžiau. Sakot, kad mėlyno sniego nebūna? Man būna. Taip pat kaip ir akmenukai, matuojantys laimę.

Pažadu, šiais metais akmenukų bus daugiau.

Ir kitų metų sausio pirmą dieną aš būtinai kiekvienam už juos padėkosiu.

Laimingų naujųjų metų. Tokių, kokie norit, kad jie būtų.

Su praeinančiu liūdėsiu.

Jei tik…

Iš tikrųjų snigtų mėlynai…

Rodyk draugams

Gyvenimas kaip cirkas

2010-11-28

Gausybė žmonių susirinko į šiandieninį pasirodymą: jie šurmuliavo, rėkavo, kramtė, gėrė, pyko, juokėsi - buvo. Sodrus balsas už scenos pranešė, kad pasirodymas vėluos, nes dar daug kas dar nespėjo sugužėti į salę, o be daugumos juk negalima pradėti - nieko kito ir nereikėjo tikėtis, mes juk visada skubame, bet nuolat vėluojame. Tas pats sodrus balsas prašė mokytojos, pasiimti prie scenos laukiantį vaiką. Antrą kartą. Trečią. Prašė net kitom kalbom. Po penkto karto nebeprašė. Ir vėl nesistebiu - mes juk visada ką nors kur nors pametame: žmones, save, atmintį, kelią. Ir net šaukiami jo nerandame, bet tiek to…

Vaidinimui vis tiek buvo lemta prasidėti. Kaip ir kiekvieną kartą. Nes žiūrovams reikia žaidimų, reikia juoko. Reikia to, kas bent porai valandų atitrauktų jų dėmesį nuo kasdieninių problemų ir leistų pamiršti savo gyvenimus. Deja, ne tokią vietą jie pasirinko: čia kaip niekur kitur daug gyvenimo. Kiekvieno iš mūsų. Tik gražiai įpakuoto ir spindinčio. Jei nenorėsi, ir neatpažinsi, kad kiekvienas į sceną lipantis artistas tęsia vieną ir tą pačią giją - gyvenimo.

- Šiame cirke jūs neišvysite gyvūnų, - praneša tas pats sodrus balsas, visą vaidinimą įkyriai lindęs su savo komentarais ir be perstojo kartodamas “Dėmesio!”, kiekvieno pasirodymo kulminacinėje vietoje, kad tik koks užsisvajojęs žiūrovas nepraleistų to, kas svarbiausia, nes visa kita juk nesvarbu, svarbiausia finalas, ar ne taip? Taigi, šiame cirke nėra gyvūnų, tik jais persirengę žmonės. Ir tenka pripažinti, kad nors ir liūtai, bet jie buvo labai mieli (kažką primena, ar ne?) - taip ir norisi prieiti ir paglostyti. Bet gyvūnų čia nėra, nes tai - žmonių pasaulis.

Besisukančios lėkštutės, neišpasakytas merginų, kurioms iš aštuonioliktos eilės neduotum nė 10 metų, grakštumas ir drąsa, sukant ant savo trapių kojyčių 150 kilogramų puodą su žiūrove viduje (o kaip gi, reikia palaikyti kontaktą su publika), degančias žvakes be baimės laikant veidu, rankom ir kojom, tuo pačiu metu dar sukantis aplinkui ir nusilenkiant žiūrovams - neįmanoma? Bet ar ne tai, dažnas iš mūsų daro kiekvieną dieną? Tai, kas atrodo neįmanoma? Ir tik tam, kad tau kas nors paplotų, kad praskaidrintumėm kam nors dieną?

Grįžtant prie to, kas įmanoma ir kas ne, vienintelis tinkamoj vietoj pasakytas sodraus balso komentaras buvo apie tai, kad šis cirkas garsėja savo neapsakomu grožiu ir katorgišku darbu. Ne vietoj, pagalvojo daug kas, kam gi taip sakyti? Visą grožį pasirodymo sugadino. Bet argi ne taip yra gyvenime? Kiekvienas pasiekimas, kiekvienas naujas laiptelis, dar vienas kamuolys žongliravimui rankose, dar viena sukama lėkštė, kainuoja neapsakomai daug jėgų ir energijos. Bet tik tu pats tai žinai, kitiems parodomas rezultatas - spindintis ir neįtikėtinai lengvas. Bet tu juk žinai, kiek prakaito tai kainavo? Žinai. Deja, tik kad nesugebi įvertinti ir kitų prakaitą, mokantis, augant ir kiekvieną dieną dirbant, nes kitų darbui tu pats tampi žiūrovu, nenorinčiu, kad kas nors gadintų tau pasirodymo smagumą, pasakodamas, kaip tai sunku. Tegu geriau iš šono atrodo lengva. Pats juk nebandysi - turi pakankamai ir savų kasdieninių iššūkių. Kiekvienam savo darbas? Kiekvienam savo rezultatas. Kodėl tik tada naiviai tikiesi, kad ir tavo paties prakaitas bus įvertintas?

Dar vienas sodraus balso išmįslas, kad šis cirkas ne vaikams, nes jų čia niekas nelinksmina, jis yra suaugusiems, kurie įvertins pasirodymų grakštumą ir vertę - ar tikrai? Bet kodėl tada salė buvo pilna vaikų? Nes juos kartu atsitempė tėvai, norėję prisiminti vaikystę, bet nenorintys to pripažinti? Tenka sutikti, kad tėvai tikrai atrodė laimingesni už daugelį ten sėdėjusių vaikų, kuriems žymiai įdomesni buvo jų mirksintys, žybsintys, šviečiantys ir kaip kitaip linksminantys žaislai, ausys, kamuoliai, nei tie žmonės, kažką išdarinėjantys tolimojoje scenoje. Bet ar tikrai šis cirkas ne vaikams?

Manot, kad man nepatiko? Drįsčiau nesutikti - man net labai patiko - visus delnus nusidaužiau plodama ir stovėjau savo aštuoniliktoj eilėj iki tol, kol paskutinis cirko artistas nenulipo nuo scenos, tuo metu, kai kiti žiūrovai, dar net neišbėgus artistams nusilenkti, jau alkūnėmis skynėsi sau kelią prie durų. Nes jie skuba į savo gyvenimą. Juk net tris valandas čia praleido - negerai! Kiek gi visko galėjo atsitikti! Reikia kuo greičiau važiuoti. Paklausti, ką veikė šįvakarą, kai kurie net kelias minutes mąstys ir neprisimins, kad buvo cirke.

O čia tikrai viskas, kaip gyvenime: kartais sėkmė nusisuka nuo tavęs ir cirko artistai pasirodymą rodo kitai žiūrovų pusei, tau atsukdami nugarą. Už nugaros iškarto pasirodo nepasitenkinimas: argi į nugaras mes atėjom žiūrėti? Kartais lėkštutės vis dėlto krenta, kartais nepavyksta sugauti kamuolio, nesvarbu, kad kojomis, kartais viską tenka kartoti iš naujo. Tu nusišypsai, ištiesi nugarą ir bandai dar kartą. Argi ne taip? Tu keiti savo veidus kitiems net nepastebint, o tas pats sodrus balsas vis dar stebisi, kaip įmanoma taip padaryti ir iki šiol vadina tave stebuklinguoju daugiaveidžiu. O tu šypsaisi ir tęsi pasirodymą, nes juk nevalia nuvilti žiūrovų.

Man tikrai patiko, tiesiog žiūrėdama pasirodymą mačiau jame gyvenimą, tik vietoj kasdienio peizažo buvo rampų šviesa, vietoj džinsų ir megztuko - blizgantys triko, vietoj sąžinės balso - sodrus komentatorius. Bet vaidinimas juk tas pats. Ir aktoriai iš esmės tie patys, nesvarbu, kad akys jų šiek tiek siauresnės, o tavajame megztinyje jie nuskęstų.

Čia arena net ne apvali, o kvadratinė (kartais tenka laužyti standartus ir stereotipus). Manasis cirkas kvadratinis.

Gyvenimas kaip cirkas. Ir aš renkuosi būti akrobate, tviskančiam triko, kuri verčiasi kūlversčiais, daro salto ir tuo pat metu taip neįtikėtinai grakščiai suka kinišką popierinį skėtį. Kiekvieną dieną vis iš naujo. Kad nors viename veide pasirodytų šypsena ir pasigirstų kad ir ne garsūs plojimai. Kai užaugsiu būsiu akrobatė!

Šiandieninis cirko pasirodymas baigtas! Iki susitikimo rytoj!

Kai viskas ir vėl prasidės iš pradžių. Sodrus balse, ar rytoj sugebėsim pradėti laiku?

Rodyk draugams