BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visatos sukilimas

Ir vėl keista. Nors, greičiau, vis dar.
Kasdiena nenustoja stebinti. Ar tai gerai? Turbūt gerai, tada juk negali sakyti, kad gyvenimas neįdomus, tačiau… Negali ir rasti pusiausvyros, nes kiekvienoje dienoje atsiranda kažkas tokio, kas išmuša.
Žvilgsnis. Mintis. Prisiminimas. Kažkas, prie ko, atrodo, pripratai, ką, atrodo, perpratai. Arba susitaikei. Vėl visą vidinę tvarką verčia chaosu.
Ir taip kasdieną.
Žavu!

Mes žaidžiam žmonėmis,
ir žmonėmis galingais.
Mes žaidžiam vakarais tyliais
arba vidurnakčiuos giliuos, kada suminga žvaigždės
ir kai matyt ženklai ateinančios audros.

Dažnai išjojame narsiais kareiviais
į žūtbūtinę kovą su gyvais žmonėmis,
bet dar dažniau mes pasivertę vėju
pabarškiname rudenį į mylimos duris.

Ir jeigu mylima neišsigąstų
ir neuždegtų kambary šviesos,
gal vėl šešėly meilė suliepsnotų
kaip kitados.

Mes žaidžiam žmonėmis ir žaidžiame karaliais,
kada suminga žvaigždės danguje.
Ir rudenį tik žaidžiam meile,
kai jūs - kovojate ir mirštate už ją.

(Šėšėliai ir meilė. Algimantas Mackus. 1950)

Mes žaidžiam žmonėmis. Kaip skausmingai teisinga. Juk kiekvienam priskiriam vaidmenį, kartais net tekstą, kurį jis turi pasakyti. Mes dėliojam aplink save žmones, kaip figūras šachmatų lentoje. Kartais vienus paaukodami dėl didesnio tikslo, dėl pergalės. Bet prieš ką ši partija? Ir prieš ką pergalė? Argi ne prieš mus pačius?
Ir kodėl visada reikia prieš save kovoti? Kam draskyti save iš vidaus ir žiūrėti, kiek ilgai galim ištempti? Kam reikia prieš save nugalėti, jei ši pergalė neišvengiamai reiškia ir pralaimėjimą? Abi pusės niekada nelaimi. Bet ar išvis yra dvi pusės? Ar gali žmogus kovoti prieš save? Kodėl žmogus negali būti visuma? Sistema? Tokia kaip visata, tik mažesnio mastelio, su savo gravitacija, su savo taisyklėmis, su savo trauka… Su savo metų laikais. Ir be jokios konkurencijos?

Turbūt negali. Nes tiesiog žmogus toks yra. Nes paprasčiau matyti balta/juoda, gera/bloga, linksma/liūdna. Tada aišku, prieš ką kovoti: prieš juodą, prieš blogą, prieš liūdną. Bet tai ir yra kova prieš save. Kenksminga kova, nes čia net nesiekiama kažką savyje atrasti, kažką išsiugdyti, tokia kova yra naikinama dalis savęs. Dalis, kuri turi teisę egzistuoti. Ir ne tik turi, bet ir privalo. Jei nebus juodos, pasaulis bus pilkas. Jei neliks bloga, viskas bus vienodai “patenkinama”, jei nebus liūdna, niekada nebus ir linksma - viskas bus nuobodu.  Tačiau tada nereikės kovoti: galima bus tiesiog paprastai gyventi: kasdien valgyti tokį patį sumuštinį pusryčiams, važiuoti tokiu pačiu keliu į darbą, atlikinėti tas pačias užduotis, nemėgti tų pačių žmonių, tuo pačiu laiku pietauti, su kolegomis kasdien iš naujo aptarinėti orą, tuo pačiu keliu važiuoti namo, žiūrėti tas pačias laidas ir taip pat nejučia kas vakarą užmigti. O ryte pabusti vėl. Čia juk nėra nei juoda, nei liūdna, nei bloga. Tobulas gyvenimas?

Nemanau.
Ir visgi keista, kad pradžioje norėjau pusiausvyros, kurią ką tik ir “išbrokavau”.
Nenoriu pusiausvyros! Noriu pakilimų ir kritimų, norių besikeičiančių dienų, kaleidoskopo principu spalvinamos kasdienybės, noriu tikrų, o ne vaidinamų žmonių šalia. Noriu tikros savęs. Noriu ne kovos, o ieškojimo ir atradimo, tobulėjimo, pokyčio.
Noriu suprasti savo mažą visatą, kuria, vis dėlto, manau, galiu vadintis.
Kaip ir kiekvienas, kuris ne kovoja prieš nematomus priešus ir ant krūtinės kabinasi nematomus medalius, o gyvena, ieško, nenurimsta. Bando suprasti ir perprasti, išbandyti. Bando būti.
Dalimi tos didesnės visatos, kurią vadiname “gyvenimu”.

” <…>Lyg būtum prieš kažką staiga sukilus -
Prieš mirtį, amžinybę arba protą”. (M.Martinaitis)

Prieš protą.
Sukilimas be pralaimėtojų ir kraujo upelių.
Nes kaimyninė visata traukia stipriau, nei stumia protas.

Noriu.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą