BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meilė sau

2018-06-10 parašė Roma

Meilė sau yra keistas dalykas. Labai sunku pasakyti kas tai. Ar sluoksnis „špakliaus“ ir kas rytą valanda praleista prie veidrodžio yra meilė sau? Ar meilė sau yra trofėjų pilnos lentynos? Ar gražios Instagram nuotraukos su daugybe „like‘ų“ yra meilė sau?

Aš labai ilgai nežinojau, kas yra meilė sau. Gal ir dabar negaliu visai rišliai to paaiškinti. Bet labai gerai žinau, kas yra ne meilė sau.

Ne meilė sau yra žiūrėti į veidrodį ir suprasti, kad negali apie save pasakyti nei vieno gero dalyko. Ne meilė sau yra blogai jaustis savo kūne ir jo gėdytis. Ne meilė sau yra bijoti pasakyti, o kartais gal ir pagalvoti, kad kažko nori. Apskritai nežinoti, ko nori. Ne meilė sau yra nuolat lyginti save su kitais. Ir jaustis prastesne. Ne meilė sau yra savo poreikius atidėti dėl kitų. Slėptis po kitų norais, beviltiškai tikintis, kad kas nors  pamatys, paklaus, pasidomės. Ir kaltinti save, jei taip neįvyksta. Kuo kaltinti? Viskuo: ne grožiu, ne įdomumu, ne sėkmingumu.

Ne meilė sau yra turėti tobulą priedangą – rūpestį kitais, plačią šypseną, tuščią taukštėjimą apie orą, dalinimąsi įdomiais perskaitytais faktais – bet ką, kas užpildo tuštumą, kas nukreipia dėmesį nuo manęs pačios. Ir neleisti niekam po ta priedanga prasibrauti. Beviltiškai tikintis, kad kas nors vis dėlto norės. Bet kodėl turėtų?

Vienu metu, atrodė, kad supratau, ką reiškia save mylėti. Kai atvaizdas nebeatrodė toks atstumiantis, kai buvusi tuščia stiklinė, pasijautė kaip puspilnė. Kaip tai atsitiko? Nežinau. Tikrai padėjo terapija. Kas savaitę 45 minutės, skiriamos sau. Kalbėjimas apie save ir savo jausmus. Paternų suvokimas. Jų dekonstrukcija. Ir tada atrodė, kad kelio atgal nebėra, kad ne meilė sau pasitraukė ir nebeturės kelio sugrįžti.

Naivu. Taip ilgai nekreipus į save dėmesio labai lengva užsiliūliuoti naujai atrastame meilės sau jausme ir vėl nustoti dėl savęs stengtis. Nustoti save girti, tikėti savimi.

Tada atsikeli vieną rytą ir jauti, kad stiklinė ir vėl tuštėja.

Meilė sau yra darbas. Kaip ir meilė kitiems. Meilė sau yra santykis su savimi – sau skiriamas laikas, pastangos. Ji nėra savaime suprantama. Kaip ir bet koks kitas žmogus. Kaip ir meilė bet kokiam kitam žmogui. Aš esu bet koks kitas žmogus sau. Meilė sau nebus su manim, jei aš dėl savęs nesistengsiu. Jei nustosiu savęs klausti, ko aš noriu. Ar aš esu laiminga. Jei pamiršiu svarbius sau dalykus. Kad ir ilgesnį rytą pasivoliojimui lovoje. Kad ir pavalgyti pietus. Meilė sau yra laiko sau atradimas. Ir skyrimas. Nuolat. Kasdien nors po trupti. Visada bus kažkas svarbaus, ką reikia padaryti ir ko reikia nepamiršti. Bet ar tai svarbiau už mane?

Ir taip, meilė sau gali būti sluoksnis „špakliaus“ ir valanda, praleista prie veidrodžio. Jei tai ne priedanga, nesislapstymas. Riba labai plona. Bet aš visada jaučiu, kurioje jos pusėje stoviu.

Meilės sau galima išmokti. Kasdien, po truputi. Meilės sau tik reikia nepamiršti. Savęs nereikia pamiršti. Nes kas kitas, jei ne aš? Kad ir kaip sunku bebūtų.

Rodyk draugams

Apie nu(si)vylimus arba ką reiškia būti sau „enough“

2016-04-02 parašė Roma

Mes visi kažko tikimės - nuolat. Kai esam maži, tikimės dovanų po egle (jų tikimės net tada, kai namie nebepuošiame eglės - nes esame per dideli). Tikimės, kad draugai, kuriuos turim, bus su mumis visada. Tikimės, kad kai užaugsime, būsime sėkmingi. Ir laimingi. Nes suaugę neturi problemų, tik galimybes! Mes tikimės, kad esame mylimi, tikimės, kad tėvai mumis didžiuojasi. Tikimės, kad jų nenuvilsime.

Bet nuviliame - tai neišvengiama. Nuostabu, jei jie vis tiek mumis didžiuojasi. Ne tik nepaisant to, kad juos nuviliame, o gal kaip tik už tai - kad ieškome, kad klystame ir mokomės. Kad jie išauklėjo mus drąsiais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.

Nuvilti tėvus gal net nėra tik neišvengiama - gal tai yra reikalinga? Jie irgi turi lūkesčių mums - perkeltų iš savo pačių istorijos, suformuotų visuomenės. Jie turėjo lūkesčių mums dar tada, kai mūsų net nebuvo. Susipažinę su mumis jie kartais pamiršta pakeisti savo lūkesčius, priderinti juos prie mūsų. Tada mes pradedame gyventi jų nenugyventą gyvenimą, siekiame jų nepasiektų svajonių. O kur gi mes? Gal geriau nuvilti tėvus, nei nuvilti save?

Liūdna, bet nuvilti save mes bijome mažiausiai - gal net rečiausiai apie tai galvojame. Nes aplinkiniai - tėvai, mokytojai, kursiokai, draugai, kolegos, viršininkai - gali aktyviai parodyti, kad nuvylėme juos. Jie gali supykti, atleisti, palikti, išeiti. Nuo savęs išeiti mes negalime, negalime savęs atleisti. Todėl nuolat renkamės nenuvilti kitų, net nepagalvodami, ar iš tikrųjų nenuviliame savęs. Ir vienintelis jausmas, kuris mums lieka - pyktis. Ant tėvų, mokytojų, viršininko, bet baisiausias iš visų yra pyktis ant savęs. Jis beveik nematomas, beveik neatpažįstamas, nes nuolat perkeliamas ant kitų. Bet toks kenksmingas. Jei jo nepastebi, jei jo nepripažįsti, jis kiekvieną dieną vis labiau šaknijasi viduje - po truputi, tol, kol nebegali žiūrėti į save veidrodyje, kol pradedi neberasti jėgų ryte atsikelti iš lovos. Kol jis sugraužia viską, ką gali vadinti savimi. Nes lieki toks, kokio tavęs nori kiti - be jų net nebežinai, ko nori pats.

Nuvilti kitus - reiškia supažindinti juos su savimi - su tuo, kas esme, su tuo, ko norime. Nuvilti kitus, reiškia kovoti už save, už savo įsitikinimus, norus, idėjas. O gal net nebūtinai nuvilti - šio susipažinimo rezultatas gali būti sustiprėjęs ryšys, dar nuoširdesnis ir atviresnis santykis. Niekada nežinai. Ir tai yra rizika, kurią prisiimti irgi reikia drąsos.

Ir už tai reikia didžiuotis - už drąsą! Ne už atlyginimo dydį, sąskaita banke ar butą. Vaikais, draugais, pažįstamais reikia didžiuotis už drąsą būti savimi, už savo kelio paiešką (nesvarbu, sėkmingą ar ne), už tai, kad šiame egzistenciškai sudėtingame pasaulyje jie nesustoja, nepasiduoda. Už tai, kad ieško pagalbos, už tai, kad pripažįsta savo trūkumus. Už tai, kad nepabėga. Už tai, kad kasdien prisiima riziką.
Bet labiausiai reikia didžiuotis ne kitais, o savimi. Sėkmėj ir nesėkmėj. Džiaugsme ir liūdesy. Vykusiuose ir nevykusiuose pasimatymuose, pasiektuose ir nepasiektuose rezultatuose. Ne užgožiant kitus, neiškeliant savęs virš kitų, net nelyginant savęs su kitais. Einant savo keliu. Su kitais, ne dėl kitų. Didžiuotis.
Norėti daugiau ir geriau yra sveikintina. Bet labai vargina. Neleidžia pasidžiaugti jau pasiektu, neleidžia būti šiandien. Čia. Neleidžia sustoti. O sustoti reikia, trumpam, kad atsikvėptum ir turėtum jėgų keliauti toliau. Arba bent jau tam, kad atsakytum į klausimą: „ar tai tikrai mano kelias?” arba „kam man to reikia?”.

Gaila, kad lietuvių kalboje „being enough” taip gerai neskamba. Šie du žodžiai labai gerai įprasminą buvimą su savimi, meilę sau, pasididžiavimo jausmą. Būti sau pakankamu. Nereikalauti iš savęs per daug. Palaikyti save, žinant, kad padarei geriausią, ką galėjai. Arba padarei ne viską ir priimti tai. Kitą kartą pasistengiant labiau. Ne kalti kaskart save prie kryžiaus tikintis, kad kažkas pagailės. Kodėl kažkas turi pagailėti? Aš ir pati galiu tai padaryti, nuraminti save. Suteikti sau vilties. Būti sau „enough” šiandienai. Nes žinau, kad rytoj galėsiu būti daugiau. Arba poryt. Tada, kai būsiu pasiruošus.
Ir už tai savim didžiuotis.

Nenusivilti kitais, kad jie daro ne taip, kaip aš noriu. Bet pasinaudoti proga su jais susipažinti.

Būkime vieni kitiems “enough”.

Rodyk draugams

Pokalbiai su savimi

2015-08-09 parašė Roma

Pokalbiai su savimi yra labai įdomus reiškinys. Kodėl įdomus? Nes nuo įprastų pokalbių jie skiriasi savo intesnyvumu ir turiniu. Su savimi nepasikalbėsi apie orą, futbolo varžybas ir neaptarsi naujausių politinių aktualijų. Vidinis pašnekovas neleidžia pasislėpti už banalių frazių, kažkieno kito pasakytų įžvalgų ar kasdienių, nereikšmingų detalių. Vidinis pašnekovas yra įkyrus ir tiesmukas - jis kelia klausimus, dar dažniau siūlo atsakymus, kurių nenoriu girdėti, įvardina neracionalius mano troškimus ir pirštu baksnoja į kaktą arba širdį - ten, kur tuo metu labiausiai nenoriu leistis. Pokalbiai su savimi man dažniausiai tampa įtempta diskusija, užklumpančia netikečiausiu metu, bandymu įtikitni ar užtildyti.

Save ar pašnekovą?

Nežinau. Kaip kada. Turbūt dažniau pašnekovą, nes aš tai žinau, bet jam mano žinojimas dažniausiai nėra nei pagrįstas, nei vertingas. Kartais save, kai pašnekovo kuriama iliuzija atrodo per daug graži, kad būtų tiesa.

Iš tiesų, tai aš turiu kelis pašnekovus.

Vienas iš jų - filosofiškas bambeklis, kuris kiekvieną kartą, klausia “kodėl?” (psichologai nepataria naudoti klausimų, prasidedančių šiuo nuostabiu žodeliu, bet mano pašnekovui tai ne motais - jis juk ne psichologas), “ar tikrai?”, “kam tau šito reikia”, “ar dabar jautiesi geriau?”. Su juo diskusijos būna ilgiausios. Nes jis nori narplioti kiekvieną mano veiksmą, kiekvieną sprendimą ir kiekvieną įgeidį, jis nori būti visur ir visada, ypač tada, kai aš nenoriu jo matyti. Jis neateina tada, kai žiūriu filmą ar skaitau knygą, jis net neateina tada, kai būnu viena ir turėčiau laiko su juo pasikalbėti. Su juo dažniausiai kalbamės, kai aš kur nors einu arba iš kažkur grįžtu - tada, kai norėtųsi galvoti apie tai, kas tuoj įvyks arba ką tik įvyko, jis įkiša savo ironišką trigrašį ir viską sugadina. Bambeklis, nes niekada nebūna patenkintas mano atsakymais. Beveik niekada, nebent iškankinęs mane, gauna tokį atsakymą, kurio tikisi - jis nurimsta išgirdęs, kad taip elgiuosi, nes jaučiuosi vieniša, pažeidžiama, kad tiesiog noriu nuo savęs pabėgti šioje susidariusioje arba susidarysiančioje situacijoje. Jis kiekvieną kartą nori iš manęs išgirsti prisipažinimą. Kartais mums pavyksta susitarti ir analizes atidėti, bet jis niekada nieko nepamiršta. Todėl mes visada grįžtam ten pat - į neapšviestą aklavietę, kuriai nereikia šviesos - gal gali kai kurie dalykai tiesiog likti tokie, kokie yra? Jis mano, kad negali.

Kita mano pašnekovė - maža ir naivi mergaitė, kuri kaskart tikisi romantiško filmo vertos scenos - idealaus apšvietimo, lengvo brizo ir fatališkos akimirkos. Ji visus įvykius persuka dešimtkart greičiau, nei jie įvyksta, ji iškart nušoka į “ilgai ir laimingai”. Su ja niekada nesigauna dialogo, nes man tenka perimti bambeklės vaidmenį ir ją įtikinėti, kad nereikia skubėti, kad čia nieko reikšmingo neįvyko ar neįvyks, kad čia ne romantinis filmas ir laimingos pabaigos išvis nebūna. Tada ji užsispiria, net matau, kaip savo vaikiška kojyte trinkteli į žemę ir įpykusi  pasislepia. Net lengviau atsikvepiu ir toliau keliauju savo keliu. Bet kažkas viduje lieka knibždėti.

Neretai pasišneku su racionaliuoju mokslininku, kuris nesileidžia į jokias jausmų ar norų analizes - viskas jam yra fiziologija ir chemija, viskas jam - logiškai susiję, pamatuojami ir nestebinantys reiškiniai. Jam netinka atsakymai “tiesiog”, “taip yra” ir “nepaaiškinama”. Nes jis viskam visada turi paaiškinimą, o jei neturi - mes leidžiames į paieškas! Nes paaiškinimas kažkur juk turėtų būti.

Dar turiu tylųjį intravertą, kuris neretai priverčia suabejoti vakaro, savaitgalio ar atostogų planais. Kartais jam pasiseka ir likę vienu du mes tiesiog tylime.

Nors ir galėjo susidaryti įspūdis, kad aš nemėgstu savo pašnekovų, taip nėra. Taip, aš tikrai ne visada noriu juos girdėti ir su jais bendrauti, bet jie visi man reikalingi. Jie neleidžia nustoti domėtis, ieškoti atsakymų ir mokytis, jie neleidžia meluoti sau, nustoti tikėti žmonėmis, ateitimi. Geriausia tai, kad mano pašnekovai niekada nepavargsta ir niekada nepasiduoda.

Ir neabejotinai gerai, kad mūsų psichikos sveikatos sistema neleidžia gydyti ar “išvežti” žmogaus be jo sutikimo, nes dabar Jums turėtų kilti noras skambinti į greitają pagabą ir padiktavus mano adresą nedrąsiai ištarti: “Asmenybės susidvejinimas”. Nesijaudinkit, viskas kontroliuojama :)

Nors vidinio pašnekovo nepakviesi vyno (ar ko stipresnio), kad nugirdytum ir jis nebekeltų klausimų. Bet vidinį pašnekovą gali pasikviesti arbatos ir vietoj to, kad kovotum su juo, matyt, verta jį išklausyti. Nes vidinis pašnekovas nėra konkurentas, jis net nenori būti teisus. Viskas, ko jis siekia - kad būčiau sąžininga su savimi. Ir laiminga. Vidinis pašnekovas, tai ne asmenybės susikelinimas - tai viskas aš. Su savo pačios abejonėmis, žiniomis, jausmais ir mintimis.

Arbatos?

Rodyk draugams

54.686111°, 25.3°

2014-10-21 parašė Roma

Ramybė. Po kojom vakarėjantis miestas.
Bedievių vieta. Girdėjusi neapsakomą galybę keiksmų, vidinių kovų, grąsinimų. Meilės prisipažinimų.
Bet šiandien čia tuščia.
Belapiai medžiai puikiai dera prie šio melancholiško paveikslo. Lyg norėtų, nuo ko nors apsaugoti. Arba ką nors pasakyti.
Perspėti, kad ateina žiema ir laikas slėptis! Laikas kelt sparnus ir skristi! Į petus. Į šilumą.
O gal jie sako “Brangink akimirką, kol ji yra. Saugok šviesą. Paskutinį lapą, kol jo dar nepametei. Būk!”
Su stogais ir mirksinčiais šviesoforais, su lekiančiom mašinom ir bėgančiais pakeleiviais! Neleisk šalčiui įsibrauti ir sukaustyti to, ką turi. Net tik žiemai!” Tik?
Praeivis, skubantis savo gyvenimu. Juokas apačioje. Antys. Jos niekur neišskris. Šis miesas jų neatiduos. Jis neatiduos ir Tavęs.
Nieko nėra gražiau už šią akimirką. Nes nieko daugiau nėra.

Kažkur toli, pasiklydęs tarp pilkų kolonų, ką tik pabėgęs iš Dictionnaire Infernal, tvarkingai sudėliojusio velnių taksonomiją mirksi Mamonas. Kažkur toli jo batai akimirkai yra visas jo pasaulis.

Šią akimirką čia kvepia Renesansu, nosį užgniaužia nedylantis didikų kvepalų kvapas. Karietų dardėjimas akmeninėm trinkelėm užgula ausis.
Lyg tų šimtmečių nebūtų buvę.

Bet šiandien čia tuščia. Kaip ir kiekvieną vakarą, kol į jį neįsikūnija vasara ir pilnos žmonių viltys. Kol vėl girdėti pažadai, keiksmai ir prisipažinimai.
Bet šiandien čia esu aš. Reiškia tuščia pasidarė kažkur kitur.

O rytoj?
Viskas priklauso nuo mūsų.

Dangus man nerūpi, o pragaro nebijau.
Laikas leistis.

Rodyk draugams

Judesys (ežiukams rūke)

2014-08-12 parašė Roma

Būna dienų, kai viskas krenta iš rankų, kai nerandi senos nuotraukos, kurios taip ieškai. Kai nesinori nieko matyti. Būna dienų, kai norisi pasislėpti. O būna dienų, kai norisi šypsotis, kai smulkmena priverčia kikenti kaip vaikui. Kai nesvarbu, kad bateliai pritrynė, o už lango lyja. Kad vasara baigiasi, o nuotrukos vis dar nerandi. Būna dienų, kai viskas nusispalvina šviesa. Kai net nesvarbu, kodėl taip jautiesi. Atsakymo gali ir nebūti. Arba būti smulkmena. Arba nuojauta kažko šviesaus ir gero, besibeldžiančio į duris. Ir šiandien visai nesvarbu, net jei ta nuojauta pasirodys klaidinga - šiandien šviesu ir gera. Šiandien šypsenos diena!
Žvilgsnis per petį - į save. Kiek daug visko įvyko per keleta metų, kiek daug visko patirta ir išgyventa. Ašarų, liūdesio, netekties. Džiaugsmo, atradimo ir buvimo.
Keista suprasti, kad žmonių, kurie kažkada atrodė amžiams, šiandien su manim nebėra. O yra tie, kurie atrodė laikini pakeliaiviai - vis dar keliauja su manim. Tai, kas atrodė neįmanoma - įveikta, kas atrodė svarbu - ….
Kas atsitiko su svarbu?
Jis transformavosi. Dalis svarbių dalykų tokiais ir liko, dalis nublanko. Dalis išniro iš niekur. Dalis laukia savo laiko. Ir čia visai ne branda, baigtos studijos ir pasikeitę gyvenimo prioritetai - tai natūralus gyvenimo procesas, judesys.
Judėjimas!
Va iš kur džiaugsmas ir šviesa - iš judesio. Iš pokyčio. Didžiausią šviesą kartu atsineša išgyventos akimirkos ir naujų laukimas. Noras išjudinti savo užrūdijusius krumpliaračius ir paleisti save suktis (net jei užtrunka, kol tas garsiai visiems reiškiamas noras pavirsta veiksmu).
Neišlaikysiu visų atsiminimų, nesurinksiu visų savo ir dėl manęs pralietų ašarų ir juoko aidų. Bet galiu viduje saugoti šviesą, tą gerumo ir artumo pojūtį arba nuojautą, arba laukimą. Saugoti tai, kas taps alyva judesiui.
Ne aukoti ar pašvęsti savo kasdienybę ir laimėjimus kažkam. Atiduoti juos dėl kažko. Kas nespėjo, nepadarė, nebėra. Arba ko vis dar nėra. Nedalinti savęs gabalais, atiduodant duoklę praeičiai, o dalį saugant ateičiai. Ne!
Susirinkti. Susirišti gabalus švelniu kaspinu (pageidautina mėlynu) ir žiūrėti į priekį.
Nelaukti už kampo, nesislėpti po stogu, nežiūrėti po kojomis. Nebeieškoti nuotraukos. Užsimerkti ir vėl pajausti. Kumštines pirštines sau ant ausų. Kaip ten. Pamatyti žvilgsnį. Ir nusišypsoti.
Ne todėl, kad nebetrūksta. O todėl, kad dabar net daugiau.

Yra pažadų, kuriuos esu davusi sau ir kitiems. Yra pažadų, kurių nesinori tęsėti.
Bet prievarta čia nepadės. Nei savęs kankinimas. Šiandien jaučiu, kad viskas jau netoli. Už kampo. Net jei ir vėl bandau save apgauti. Šiandien gera diena tikėti gerais dalykais.

Nebeskirstau žmonių į kategorijas “amžinai” ir “trumpam”. Visi mes esam trumpam. Kartu visi esam amžinai. Kas tampa kaspinu, kas šešėliu, kas pamatu arba žiojėjančia žaizda - visi mes liekame su pėdsakais. Įgaubti, apdaužyti, perlipdyti, nuskilę. Ar į gerą?
Nesvarbu, kad nepatikėsit - žinoma, kad į gerą!
Ateičia, judėsiui, nuojautoms.
Šviesai.

…And they’ll stand above you and walk away
That’s right and take a part of you with them…

Leisk. Tegu nešasi. Tau liks daugiau.
https://www.youtube.com/watch?v=vEe7r1alioI

Rodyk draugams

Tęsint pažadus.

2014-02-09 parašė Roma

Būna dienų, akimirkų, kai atrodo, kad pasaulis per mažas. Per mažas sutalpinti jausmą, kurį tą akimirką išgyveni. Džiaugsmą, sumišusį su liūdesiu, ilgesiu, tuštuma.
Kodėl tada džiaugsmą? Nes jei jauti, reiškia, esi gyvas. Savo gyvybėje talpinantis tai, ką praradai, tuos, kuriuos praradai, ir tuos, kuriuos įskaudinai. Tuos, kurie įskaudino tave. Paleisti. Turėtum nusišypsoti ir pasakyti ačiū. Už visas patirtis, kurias tau teko laimė išgyventi. Už visas pamokas, kurias tau teko patirti. Pasakyti ačiū kiekvienam, kuris vertė tave šypsotis, dar labiau, kiekvienam, kuris vertė verkti. Begalinis ratas: skaudina tave, tada skaudini tu. Žadi gražius dalykus ir gražią ateitį. Vėliau, tokia pat ateitis yra žadama kažkam kitam. Ar gali pykti? Norėčiau sakyti, kad ne. Negali, nes gal tą akimirką tie žodžiai buvo tiesa. Gal tą akimirką, tais žodžiais kažkas tikėjo. Tikėjai ir tu. Kažkas juk nekaltas, kad akimirka praėjo. Kažkas kitas irgi nekaltas. Kad dabar tiki tuo, kas tau jau yra melas. Ir ar gali tu () griauti svetimą laimę, įrodinėdamas, kad po akimirkos jie vėl bus netiesa.
Negali. Gali džiaugtis, kad tai buvo. Kad tada buvo gera. Ir vistik gali pykti. Pykti už tai, kad viskas, kas buvo, nebėra tiesa. Už tai, kad skauda. Pykti už tai, kad jautiesi vienišas ir niekam nereikalingas. Už tai, kad esi paliktas pats su savimi gyventi. Kiekvieną akimirką. Tada, kai nutyla šurmulys ir aplinkinių džiaugsmas, kai uždarai duris ir lieki vienas. Kai žiūri į veidrodį ir nematai nieko šviesaus. Gali pykti ir net būsi teisus. Bet ar nuo to bus geriau? Bent kažkam? Tau?
Nebus. Nebus geriau ir jei kiekvieną kartą dairysies atgal. Bandysi rasti akimirką, kai viskas pradėjo griūti. Bandysi rasti atsakymą, kodėl? Sunku. Nes pažįstama. Nes vis dar atsimeni, kaip buvo gera. Prisiminimuose vis dar gera.
Bet tai tėra prisiminimai. Jie šildo tik akimirkai, kartu anglimis paversdami vos pradėjusią kūrentis gyvybės ugnelę. Negyveni, kol laikaisi prisiminimų, nematai, kol žiūri atgal.
Žiūrėt į priekį baisu? O kas sakė, kad bus lengva. Baisu, kad tai buvo laimės šansas, kurio neišnaudojai? O kito gali ir nebūti. Bet čia, kaip su loterijos bilietu. Žiauri statistika teigia, kad tikimybė loterijoje laimėti milijoną yra mažesnė, nei tikimybė mirti, einant pirkti loterijos bilieto. Ar verta tada jį pirkti ir tikėtis likimo dovanos? Statistiškai ne.
Ne tik statistiškai. Su laime turėtų būti tas pats. Tikimybė, kad laimė ateis savaime yra žymiai mažesnė už tikimybę, kad jausies laimingas, pats savo laimę kurdamas. Ar šios laimės vienodos? Žinoma ne. Nes pirmosios tiesiog nėra. Niekas nedalina laimės. Arba toks jautiesi, arba ne. Arba stengiesi kurti savo laimę, arba ne.
Ir laimės jausmas nėra nesibaigiantis ir pilnutinis - vieną kartą “atėjo” ir amžinai jausies laimingas. Ne. Kiekvienoj laimėj yra liūdesio, abejonės, ilgesio, gailesčio. Kiekvienam tobulam gyvenime yra ašarų. Tik mes jų nematom. Nes jos lieka už uždarų durų, kaip ir manosios ašaros lieka už manųjų.

Reikėtų pasakyti ačiū sau, už tai, kad pasaulis per mažas talpinti jausmą. Už tai, kad jo turi tiek daug. Už tai, kad tiek daug patyrei. Ir vis dar randi jėgų atidaryti duris, išeiti už jų ir pradėti naują dieną. Už tai, kad sugebi įvertinti, ką turėjai.
Pasakysi ačiū sau, kai sugebėsi paleisti. Kai vietoj atsiminimų ar bėgimo į juos rinksies dabartį. Tik be pastangų ir tai neateis. Žingsnelis po žingsnelio. Diena po dienos. Negalvoti, neprisiminti. Nesiilgėti. Gal čia gali padėti operantinis sąlygojimas ir už kiekvieną nuvytą mintį duok sau po saldainį? Gal. O gal geriau ne saldainį, o mintį, kad didžiuojies savim. Kad šalia esantys žmonės, draugai, irgi tavimi didžiuojasi?
Būna dienų, kai pasaulis per mažas. Bet tai puiki vieta pradėti. Dabar puiki akimirka pradėti rūpintis savimi ir savo laimės jausmu. Kuriam nereikia trumpalaikių žodžių, nereikia neišpldomų pažadų. Jam reikia tikėjimo.

Tikiu.
Didžiuojuos savimi.

Rodyk draugams

Niekada nesakyk amžiams

2013-09-25 parašė Roma

Atrodo tik ką tik buvau pasiruošus viską atiduoti. Tau. Buvau pasiruošus atsisakyti visko. Dėl Tavęs. O dabar mano vietoj jau yra kita. Amžiams?
Niekada taip nebesakyk. Nėra amžių, nėra nieko be pabaigos. Viskas baigiasi, net tai, ko labiausiai nenori. Ypač tai, ko labiausiai nenori. Kad baigtųsi. Baigėsi? …

Atrodo tik ką tik nuosavas gyvenimas atrodė tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Dabar aš jį turiu. Ne amžiams, tik kažkuriam laikui. Dabar.

Va, turbūt, ką turėjau išmokti. Gyventi dabar. Ne rytoj, ne po mėnesio. Dabar. Nebelaukti kol kažkas ateis ar praeis. Nebelaukti, kol grįši Tu. Nes Tu nebegrįši. Amžius.

Dabar. Dabar baisu, kad nebegalėsiu pasitikėti kitais. Dabar baisu, kad taip ir liksiu viena, tokia visiems (ne)reialinga. Bet dabar ir gera. Vėl leisti sau daryti dalykus, kurie tau nepatiko. Gyventi taip, kaip niekada negalėjau. Net eiti miegoti nieko nebelaukiant. Daug smulkmenų, bet iš jų susideda mano laimė. Dabar.

Atrodo, kad paleisdamas nuemei akmenį nuo pečių. Ir įmetei krislelį į akį.

Bet viskas į gerą, viskas, kas nepalaužia, padaro stipresniais. Aš bent nebesijaučiu verta gailesčio, aš vėl žiūriu į save ir galiu šypsotis.

Gal nuskambės nuvalkiotai, bet nesigailiu. To, ką atidaviau ir to, ką pasiėmiau. Save. Visai kitokią, naują. Stipresnę. Buvo daug gero ir šviesaus, tą ir reikia prisiminti. Šiandien jau yra truputi šviesos. Žmonėse, kurių nespėjai iš manęs pasiimti.

Tu visada liksi ta pėda mano smėly, kurios banga nepasieks, Tai visada bus istorija, už kurią dėkosiu Likimui. Amžius.

O dabar pamiršk, pamiršk viską, kas buvo ir šauk į viršų. Nes ten tau vieta. Mums abiems ten vieta, tik dangūs mūsų skiriasi. Vėl. Nebesidairyk, nebeabejok, nebeieškok - atsakymai ateina, kai jų nebeieškai. Sunku? Taip ir turi būti. Bet tu gali. Aš tavim visada tikėjau ir visada tikėsiu. Iš savo mėlynės.

Tai turėjo būti istorija su laiminga pabaiga. Dabar tai yra istorija su laimingu viduriu.
O visa tai - mano atsisveikinimas. Kurio mes taip ir neturėjom. Arba kaip tik turėjom jų per daug..
Tegu šis būna paskutinis.

Amžiams.
P.S. http://www.youtube.com/watch?v=S8kYigJZf8U

Rodyk draugams

Puikiai. Jam.

2012-09-17 parašė Roma

Šiandien pirmą kartą po daug laiko, į klausimą, kaip gyvenu, atsakiau: „Puikiai”. Atsakiau ir tik tada susimąsčiau - ar tikrai? Išsprūdo lyg netyčia. Lyg priekaištas sau pačiai, kad slepiuosi, kad bėgu ir nenoriu prisiminti. Atsakymas buvo labiau nesąmoningas, išsprūdęs prieš mano pačios valią.

Dar ne! Ne taip greitai! Juk dar tik ką negalėjau užmigti, dar tik ką gūžiausi Tavo glėby ir prašiau kartoti, kad viskas bus gerai. Viskas gerai? O kas yra gerai?

Aš dar nepasiruošusi išlįsti iš savo kiauto, ten, čia, vis dar baisu ir svetima. Vis dar tuščia… Aš galiu šypsotis, galiu juoktis, bet tik Tu žinai, kiek tai kainuoja. Kaip dažnai turiu tapti Grizelda, kad atstatyčiau pusiausvyrą tarp to nerūpestingumo pasaulyje ir liūdesio savyje. Atsiprašau, kad tas juodąsias akimirkas matai tik Tu.. Nors esi vertas visko šviesiausio ir geriausio..
Ėjau šiandien gatve ir šypsojaus. Visai kaip anksčiau, kai viskas atrodė beveik tobula, kai tokios tolimos svajos buvo bepradedą pildytis. Kai mano paleisti pūkeliai jau buvo netoli namų. Dabar, kai pūkeliai grįžti nebegali, gyvenimas tapo pilnesnis Tavim, bet nepalyginamai tuštesnis savaime. Kodėl dabar? Gal tai koks nors gynybos mechanizmas? Gal tai noras įtikinti save, kad iš tikrųjų viskas yra gerai?

O gal nesvarbu?

Pavargau. Ilgėtis, ieškoti atsakymų, kurių nėra. O jei ir yra, aš tikrai nenoriu jų žinoti. Nes man tikrai trūksta. Man ilgu. Man norisi. Gal todėl, nors ir bandžiau tą žemės lopinėlį paneigti, nuprasminti ir atriboti, vis tiek ten važiuoju.. Taip, ten Jo nėra, bet tai viskas, kas liko.. Kartais, atrodo, kad tai vienintelė likusi manęs jungtis su pasauliu. Pasauliu, kuris kažkurią akimirką pasirodė per mažas. Tai vienintelė vieta, kur aš galiu važiuoti pas Jį. Aplankyti. Uždegant žvakę priminti sau, kad Jis vis dar YRA. Nes žmonės yra, kol gyvas jų atminimas, kol apie juos kažkas galvoja? Skaudus galvojimas, bet jei tai yra Jo egzistavimo kaina, mes visi, visi, kurie Jį mylėjom, mokėsim. Kasdien. Degančiom žvakėm ir drėgnom akim. Arba juoku. Nes Jis norėtų, kad visi juoktųsi. Jis norėtų, kad mes visi mėgautumėmės. Pasiimtumėm viską, ką galim. Dalelę dovanodami Jam.

Gal tai ir tik mintis savęs raminimui, o gal tai įprotis įrašą baigti pozityviai..

Pasąmonė yra stipresnė už sąmonę. Ir jei ji mano, kad aš gyvenu puikiai, gal laikas šį faktą priimti ir mano sąmonei?

Kaip gyvenu?
Puikiai. Dėl Tavęs. Jo. Jūsų. Savęs.

Su Tavim.

Mums.

Rodyk draugams

Gyvenimas tęsiasi

2012-08-21 parašė Roma

Globaliai niekas, turbūt, neturi prasmės, nes net jei rasim prasmę Žemei ar žmonijai, Mėnuliui, o tuo labiau Jupiteriui dėl to nebus jokio skirtumo. Tuo labiau kitai galaktikai.

Tai mano pačios citata iš praėjusio įrašo.

Aš nenorėjau būti pati sau pranašu, bet tikslo ir prasmės klausimas kaip niekad skaudžiai atsisuko ir prieš mane pačią. Skaudžiau ir negalėjo. Atrodo, kai jau supratau, koks tikslas yra suprasti ir atrasti, teko ieškoti atsakymo į klausimą, koks tikslas yra netekti. Ir jei, maniau, kad atsakymus žinau - tai nė velnio. Nežinau, koks visko tikslas. Nežinau, koks tikslas keltis iš ryto, kurti, ieškoti, jei vieną dieną (net neaišku, kurią) viskas gali imti ir nutrūkti.

Tik supratau, kad planai ne visada yra geras dalykas. Nuo jų tik skaudžiau. Jis jų turėjo. Tiek, kad užtektų dviženkliam žmonių skaičiui, ir kas iš to? Taip tik sunkiau, suprantant, kad jie liko kažkur erdvėj.

Dabar dar geriau suprantu egzistencialistus, kurių galvos buvo stipresnės už absurdo sieną. Nežinau, kiek stipri mano galva, bet manoji siena - pabaigos neturi.

Ir žinoma, galima keikti kažką aukščiau, galima kaltinti save ar nekaltus pijokėlius pakampy, kad jie planų neturi, o yra. Bet jis planų irgi nebeturi.

O ar jis yra? Yra, tik naujoje vietoje. Kažkam tai yra dangus, kažkam tai - kolektyvinė pasąmonė, kažkam  - po ilgo reinkarnacijos proceso - naujas kūnas. Kur man? Nežinau, bet jau tikrai ne tame žemės kauburėlyje. Kam jis? Kad būtų, ką lankyti? Kad būtų, prie ko prisirišti? Kad būtų, kuo rūpintis? O ne geriau rūpintis tais, kas liko? Nes juk, būkim sąžiningi, Jam nebesvarbu, kokios spalvos gėlės, sąmanos ar kaspinas bus ant to žemės lopinėlio. Bet, atrodo, kad tai tapo svarbiau, už tai, kas liko.

Viskas pasikeitė. Negrįžtamai. Bet, žinot, kame yra tvirčiausia mano absurdo sienos dalis? Tame, kad gyvenimas tęsiasi ir ne tik Mėnuliui ar Jupiteriui nieko nepasikeitė, bet nepasikeitė ir septyniems milijardams žemės gyventojų (nepaisant tos kruopelytės, kur visi liko tuštesni savimi).

Kol kažkas rengiasi gedulą, kažkas perka pirmuosius vystyklus. Kažkas tuokiasi, kažkas skiriasi, kažkur cunamiai, kažkur sprogsta atominės bombos, kažkur sausros, o kažkur didžiausias derlius istorijoje. Bet nuo to niekas nepasikeičia. Gyvenimas tęsiasi, kaip tai bebūtų absurdiška į viską žvelgiant pro gedulo skraistę. Nesvarbu, tikro ar tik vidinio.

Stalinas yra pasakęs, kad vieno žmogaus mirtis yra tragedija, milijono  - tik statistika. Kai pirmą kartą tai išgirdau, buvau apstulbinta taiklumo. Bet dabar manau, kad tai nėra taip. Kiekviena mirtis - tai tik įrašas registrų centre, bažnyčios knygoje ar bet kokioje kitoje vietoje. Ir nesvarbus, ar įrašas vienas, ar milijonas. Tik milijonui prisiminti bus skiriami puslapiai vadovėlyje, valstybinės vėliavos su juodais kaspinais, paminklai ir visuotinis atminimas. O vienai tragedijai kažkas nuolatos degins žvakę.

Paradoksaliausia čia, žinot, kas? Kad milijono palikta tuštuma visiškai prilygsta to vienojo tuštumai.

O gyvenimas vis tiek tęsiasi ir iš principo niekas nepasikeičia. Mums tik duodama dar viena priežastis savęs gailėtis.

Gyvenimas tęsiasi..

P.S. Ačiū. Už tai, kad laikei. Ir laikai. Už tai, kad aš tikrai esu čia. Už tai, kad man tai primeni. Ir ištveri. Nes viena aš ištvėrus nebūčiau.

Rodyk draugams

Pavasariui dilgčiojant

2012-03-17 parašė Roma

Šiandien rytas maloniai nustebino - šilta! Pagaliau.

Su pavasariu visada ateina ir ramybė, pavasarį kažkodėl visada lengviau. Gal ir man palengvės? Gal pagaliau surasiu atsakymą į vieną labai paprastą klausimą: “Kokia prasmė?”

Stebiu žmones. Bandau pamatyti save: tiek visko vyksta aplinkui, bet kam visa tai? Kokia prasmė yra tikrintis paštą ir atsakinėti į klausimus, kokia prasmė kažkam ryte virti kavą, daryti pusryčius? Kokia prasmė eiti į paskaitas, užsirašinėti? Kodėl dėstytoja daro tai, ką daro? Kam jai snaudžiantys ir šurmuliuojantys studentai, pamirštantys trečdalį išmoktos informacijos vos uždarę egzamino auditorijos duris (patvirtina tyrimų duomenimis), kam? Kokia viso to prasmė? Kam bandyti keisti sistemą? Kodėl pardavėjos sėdi kasose, kiemsargiai valo gatves, o autobuso vairuotojas stoja kiekvienoje pažymėtoje stotelėje? Kas gi sukūrė visą šią tvarką. Kokiu tikslu?

Bet įdomiausias klausimas yra: iš kur atsiranda pašaukimas? Kaip dėstytoja atsiduria prieš pilną auditoriją studentų, kulinaras - šurmuliuojančioje virtuvėje, vairuotojas autobuse, o astronautas kosmose? Iš kur jie žino, kad nori tai daryti? Ar jiems niekada nekyla klausimas: “kokia viso to prasmė”? Kaip žmogus atsistoja ant kelio ir drąsiai sako: tai mano kelias!

Pašaukimas? Kas tai? Archetipinis išminčiaus nurodymas? Kolektyvinė pasąmonė? Judėjimas į savirealizaciją? O kur manoji savirealizacija, kodėl manasis senolis tyli?

Man įdomu daug dalykų, aš noriu mokytis, sužinoti, skaityti, domėtis. Man patinka bendrauti su žmonėmis, patinka žinoti, kad esu jiems naudinga. Bet ar tai mano pašaukimas? Aš darau daug įvairių dalykų, bet kurie iš jų iš tikrųjų yra mano kelio dalis, jei jie visi vienodai įdomūs? Sakot, reikia klausytis vidaus? Ar vidus šneka tada, kai kažkur virš skrandžio pradeda maloniai dilgčioti? Ar tai užuomina? O gal tiesiog liga?

Sakot, įsivaizduoti save po dvidešimt metų ir paklausti, ar tada aš dar norėsiu tai daryti? Bet iš kur gi aš žinau? Aš net nežinau, kas bus rytoj, o jūs prašot sukurti savo gyvenimą po dvidešimties metų!

Taip taip, žinau, kad reikia turėti tikslą ir tik tada galima nusistatyti priemones ir jį pasiekti. Bet čia juk gyvenimas! Mes kalbam apie “Tikslą”, “Gyvenimo Kelią”. Čia viskas ne taip paprasta!

O gal? Sakot, atsakymas gali ateiti savaime? Bet kam tada patys klausiat, ką noriu veikti ir kuo noriu būti? Ką darysiu toliau? Gal tada leiskit man daryti tiesiog tai, ką darau, kol atsakymas dar neatėjo? O jeigu jis neateis niekada? Kažkuo gi vis tiek turėsiu būti..

Vairuotojas vairuoja, nes jam tai patinka. Arba jis tiesiog neranda kito darbo. Dėstytoja dėsto, nes jai patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, jai patinka perduoti žinias ir padėti jiems atrasti savo kelią. Kosmonautas skrenda į kosmosą, nes nuo vaikystės svajojo pasižiūrėti į žemę iš viršaus.

Na gerai, tarkim. Bet tada ateina kitas klausimas: kas iš to? Užsidirbo, pamatė, perdavė, bet imant viso pasaulio kontekstą, niekas juk nepasikeitė.

O ar turėjo? Pasikeitė žmogui, kuris spėjo į autobusą ir nepavėlavo į savo darbo pokalbį, pasikeitė studentui, kuris per paskaitą suprato savo paties pašaukimą, pasikeitė kosmonauto šeimai, kurie tapo laimingesni dėl išsipildžiusios jo svajonės.

Globaliai niekas, turbūt, neturi prasmės, nes net jei rasim prasmę Žemei ar žmonijai, Mėnuliui, o tuo labiau Jupiteriui  dėl to nebus jokio skirtumo. Tuo labiau kitai galaktikai.

Bet jei esi laimingas, tai svarbu tau pačiam, tavo žmonėms, jei darai tai, ką nori daryti - tai jaučia ir aplinkiniai. Kažkas juk turi vairuoti autobusą, sėdėti parduotuvės kasoje ar vesti mokslą į priekį savo atradimais - viskas, kas vyksta, turi vykti. Viskas, kas vyksta - vyks šiaip ar taip, su mumis ar be mūsų, tad jei jau esam į visa tai įpainioti - darykim viską su malonumu ir šypsena. Taip lengviau!

O dėl tikslo.. Taip, didieji tikslai yra sudėtingas dalykas, reikalaujantis planavimo, pastangų, apmąstymų, galų gale, patirties. Bet kol dar nematomas tas didysis tikslas, galima kurti mažus. Mano šiandienos tikslas - perskaitytas knygos skyrius bakalauriniam ir bent du nusišypsoję žmonės.

Sėkmės man!

Rodyk draugams